Seniau dabartinės Pizos vietoje buvoetruskų gyvenvietė,180 m. pr. m. e. tapusi Romos kolonija, kurioje baigėsiVia Aurelia, kelias, einantis iš Romos. Ankstyvaisiais viduramžiais miestą valdėlangobardai irfrankai. XI a. Piza prisijungėKorsikos irSardinijos salas, buvo valdoma konsulų. XII a. išsikovojo miesto – komunos teises, tapo svarbiausiu Italijos miestu – respublika.
Viduramžių pradžioje Piza turėjo labai stiprų laivyną.XII a. prekybos ryšiai suIspanija irŠiaurės Afrika atnešė didelę komercinę naudą ir sudarė sąlygas mokslo ir kultūros perversmui, kurį iki šiol atspindi nuostabūs Pizos pastatai, ypačPizos katedra, krikštykla irkampanilė (Svyrantis bokštas).
1284 m., po pralaimėjimoGenujos respublikai, prasidėjo Pizos nuosmukis, kurį dar pagreitino uosto uždumblėjimas.1406 m. miestas pralaimėjo florentiečiams ir tapo priklausomas nuo Florencijos respublikos. Vėliau tapo Toskanos didžiosios hercogystės dalimi, tačiau rimčiausią krizę išgyveno1944 m., kai buvo subombarduotassąjungininkų Antrojo pasaulinio karo metu.1860 m.Toskana, drauge su Piza, tapo Italijos valstybės dalimi.
Svyrantis bokštas (it.Torre Pendente) pradėtas statyti1173 m. ant smėlingo, dumblėto podirvio. Dar nebaigus mūryti 3 aukšto,1274 m. jis ėmė svirti. Nors pamatai buvo negilūs, statybos vyko toliau ir buvo užbaigtos1350 m.
Akivaizdus bokšto nepaklusimas sunkio dėsniams visais laikais viliojo lankytojus. Tarp jų buvo ir Pizos mokslininkasGalilėjas Galilėjus, lipdavęs į bokštą daryti savo garsiųjų eksperimentų krintančių kūnų greičiui tirti.
Dar visai neseniai bokšto pasvirimo kampas nuo vertikalės buvo nukrypęs daugiau nei 5 metrus.
