Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Būdinga vidutinių platumų juostos pieva
Pieva – taiekosistema (biogeocenozė,fitocenozė), kurioje vyrauja žolinių augalų (mezofitų ir higrofitų) daugiametės bendrijos, nevegetuojančios žiemą, augančios įvairaus drėgnumo, derlingumo, druskingumo dirvožemiuose.[1] Nuostepių bendrijų, kurios taip pat sudarytos iš daugiamečių žolinių augalų, pievos skiriasi tuo, kad joms nebūdingikserofitai ir vasaros sausros periodas. Beveik visos pievos miškų zonoje priskiriamos azoniniamaugalijos tipui.
Geografiniu požiūriu pievos labiausiai būdingos Šiaurės pusrutuliovidutinio klimato juostai. Labai palankios sąlygos pievoms susidaryti yra miškų zonos pietinėje dalyje, miškastepių zonos šiaurinėje dalyje, kalnų subalpinėje juostoje. Pievos pasaulyje užima apie 150–200 mln. ha. Paprastai vešliausios pievos formuojasi žemesnėsereljefo vietose, kur viso vegetacijos sezono metu palankios hidrologinio režimo sąlygos žolėms intensyviai augti.[2]
Prie pievų buveinių priskiriamos sausos arba tik laikinai drėgnos (mažiau nei pusę metų jose vandens lygis sulig arba virš paviršiaus) ne pajūrio buveinės, kuriose augalija dengia daugiau kaip 30% ploto. Jose vyraujamigliniai (Poaceae) ir kiti nesumedėję augalai (kerpių,samanų,paparčių,viksvų bendrijos). Prie šių buveinių taip pat priklauso sukcesinės piktžolių bendrijos ir kultivuojami žolynai (pvz., žaliosios poilsio zonos), tačiau nepriklauso ariamų laukų žolinė augalija. Prie pievų buveinių priklauso ir retmiškiais apaugusios bendrijos, kuriose medžių padengimas iki 5–10%.[3]
Pievųflora yra labai turtinga ir gausi įvairių augalų. Floristinis įsotinimas, t. y. augalų rūšių skaičius ploto vienete, pievose yra iki 30 rūšių augalų 1 m². Pagal ūkinę reikšmę ir sistematinę priklausomybę pievose svarbiausi yra keturių grupių augalai:migliniai (Poaceae);pupiniai (Fabaceae);įvairiažoliai (įvairioms sistematinėms grupėms priskiriami augalai) irviksvuoliniai (Cyperaceae).[2]
Geografiniu (fitotopologiniu) principu pievas galima suskirstyti įžemynines iružliejamas.[1]
Žemyninės pievos atsiranda dėl žmogaus veiklos: ganant ir šienaujant kirtavietes, nusausintas pelkes. Šios pievos periodiškai neužliejamos upių, ežerų ar jūros vandens, nepatręšiamos turtingomis maisto medžiagų aliuvio sąnašomis. Žemyninės pievos pagal jų augimviečių topologiją skirstomos į sausumines ir žemumines. Sausuminės pievos įsikuria pakilesnėse reljefo vietose, jas drėkina atmosferos krituliai, nes gruntinis vanduo slūgso labai giliai. Nešienaujamos šios pievos greitai užželia krūmais, vėliau virsta miškais. Žemuminės (žemumų) pievos, kaip nusako jų pavadinimas, plyti žemesnėse reljefo vietose, šlaitų papėdėse, tarpukalviuose. Jų augavietės turtingos maisto medžiagų (dažnai į jas patenka nuo šlaitų nuplaunamos deliuvio sąnašos), jose yra aukštas gruntinio vandens lygis.
Užliejamos (salpinės) pievos, arbalankos, kaip rodo jų pavadinimas, yra periodiškai užtvindomos potvynių vandens, kuris jose nuolat suklosto vis naujasaliuvio sąnašas ir suformuoja upėssalpą. Šios pievos plyti upių, rečiau ežerųslėniuose.
Visa pievos augalų bendrija vertikalia kryptimi yra vientisas žaliasis sluoksnis. Pievų bendrijų vertikalioji struktūra charakterizuojama lygmenimis (dar vadinamais horizontais), atsižvelgiant į augalų aukštį. Pievų bendrijos paprastai skaidomos į penkis vertikaliosios struktūros lygmenis: I – aukštos žolės (iki 100 cm ir daugiau), II – vidutinio aukščio žolės (iki 60 cm), III – žemos žolės (iki 45 cm), IV – labai žemos žolės (iki 10 cm), V – samanos. Pievų bendrijų vertikaliąją struktūrą lemia augalų gyvenimo formų įvairovė ir skirtingas prisitaikymas priešviesos,drėgmės,dirvožemio ir kitų veiksnių. Pačius aukščiausius lygmenis (I ir II) paprastai pasiekiamigliniai irviksvuoliniai, žemesnius lygmenis (III ir IV) įvairiažoliai augalai.
Pievų bendrijose tos pačios rūšies augalų ūgliai ir lapai sklinda ne viename, o keliuose lygmenyse. Pagal tai jie skirstomi į ūksminius, kurių lapai pažemėje, ir šviesamėgius, kurie brandos fazėje lapų pažemėje neturi. Pievose skiriant vertikaliosios struktūros lygmenis reikia atsižvelgti į lapų išsidėstymo aukštį. Pagrindinis pievos augalų žydėjimo laikotarpis yra birželio mėnuo ir liepos mėnesio pradžia. Tuo laikotarpiu ryškiausi būna ir pievos bendrijų lygmenys, t. y. geriausiai išryškėja bendrijos vertikalioji struktūra, leidžianti daugelio rūšių augalams augti kartu.
Svarbus pievų požymis yra žolyno mozaikiškumas, kai sudarančių bendrijas augalų populiacijų individai, įvairiai išsidėstydamidirvožemio paviršiuje, sudaro savotišką mozaiką – horizontaliąją bendrijos struktūrą. Didelę įtaką pievų bendrijų horizontaliajai struktūrai turibiotopas, įvairios biologinės ir fitocenologinės priežastys.[2]
Druskingos pievos (Asteretea tripolii Westhoff et Beeftink in Westhoff et al. 1962). Klasė jungia pajūrines ir žemynines pievų bendrijas, įsikuriančias silpnai arba vidutiniškai druskinguosedirvožemiuose. Šiose bendrijose vidutinio drėkinimo sąlygomis dominuoja daugiamečiai žoliniaiaugalai, hemikriptofitai, bet nesukulentai. Tai Lietuvoje labai retos, nedideliais fragmentais paplitęBaltijos jūros irKuršių marių pakrantėse bendrijos. Charakteringosrūšys:trispalvis astras (Aster tripolium),varlinis vikšris (Juncus ambiguus),pajūrinė narytžolė (Triglochin maritimum).
Trąšios pievos (Molinio-Arrhenathereteaelatioris R. Tx. 1937). Klasė jungia iškirstųmiškų vietoje paplitusiasmezofitųbendrijas, tai pusiau natūralios, antropogenizuotos, sudarančiosvelėną šienaujamų ir ganomų pievų bendrijos, augančios neužpelkėjusiuosedirvožemiuose. Šios pievos smarkiai paveiktos antropogeninės veiklos: dirvų sausinimo,tręšimo, ganymo, įsėjimo, nes yra vertingos ūkiniu požiūriu. Tai Lietuvoje dažnos, visojeteritorijoje paplitę, pusiau natūralios pievųbendrijos, įprastai ganomos ir šienaujamos. Charakteringos rūšys:pievinė miglė (Poa pratensis),pievinis pelėžirnis (Lathyrus pratensis),pievinė kartenė (Cardamine pratensis),pakrūminė bajorė (Centaurea jacea),aitrusis vėdrynas (Ranunculus acris) ir kt.
Stepinės pievos (Festuco-Brometea erecti Br.-Bl. et R. Tx. 1943). Sausų ir šiltų augimviečiųbendrijos, paplitusios baziniuose ar rečiau silpnai rūgščiuosedirvožemiuose. Tokios pievos įsikuriaupių slėniuose,kalvų pietiniuose šlaituose, natūralių jų fragmentų išlikę tik upių skardžiuose ar šlaituose. Lietuvoje tai nedažnos, reliktinėsbendrijos, aptinkamos pietinėje ir pietvakarinėje šalies dalyje, įprastai nederlingos, todėl bandytos sukultūrinti (įsėti, tręšti) pievos, taip neretai sunaikinant ilgai besiformavusią jų augaliją. Charakteringos rūšys:paprastasis perluotis (Anthyllis vulneraria),ankstyvoji viksva (Carex caryophyllea),didžiagalvė bajorė (Centaurea scabiosa),paprastoji vingiorykštė (Filipendula vulgaris),geltonžiedė liucerna (Medicago falcata) ir kt.
Pamiškių, miško aikštelių ir šlaitų pievos (Trifolio-Geranietea sanguinei Th. Müller 1961). Tai šviesamėgės ir šilumamėgės ekotoninėsbendrijos, dažnai susiformuojančiosmiško ir pievų riboje, prieraišingos kalkingiemsdirvožemiams. Jos įsikuria pakilesnėse vietosemiško aikštelėse, bemiškiuoseupių slėnių šlaituose ar retai šienaujamose aukšto lygmensužliejamose pievose, gali susiformuoti tiesmiško ir pievos riba. Lietuvoje tai apyretės pievųbendrijos, esančios šiauriniame savoarealo pakraštyje. Charakteringos rūšys:saldžialapė kulkšnė (Astragalus glycyphyllos),krūminė šunmėtė (Clinopodium vulgare),raudonžiedis snaputis (Geranium sanguineum),paprastoji jonažolė (Hypericum perforatum) ir kt.
Manoma, kad anksčiausiai pievųVidurio Europoje atsiradoromėnų valdomose srityse, kur galėjo būti specialiai formuojamos pagal tam tikrą technologiją. Kitose srityse pievų galėjo atsirasti iškirtus netoli sodybų buvusius alksnynus. Maždaug prieš 1000 metų, t. y.IX–X a., atsiradoupių slėniųsalpinių pievų, kurios gali išlikti ir netręšiamos, nes yra periodiškai užliejamos vandens, kartu atnešančio papildomųmaisto medžiagų. Pačių jauniausių pievųbendrijų į pietus nuoBaltijos jūros esančiose srityse galėjo atsirasti maždaug prieš 200 metų,XVIII a. viduryje ir pabaigoje,numelioravus bemiškespelkes, kuriose augo smulkiosiosviksvos.[2]
Lietuvos pievųaugalija išsivystė iškirstų ir išdegusiųmiškų, nusausintųpelkių vietoje. Prieš prasidedantžemdirbystei Lietuvojemiškai dengė beveik visą teritoriją, išskyrus nedideliusaukštapelkių ir pievų plotelius. Kadangi miškų zonoje pievų kaip atskirų gamtinių sistemų nebuvo, rūšys, dabar laikomos tipiškais pievų augalais, atsirado iš skirtingųmiškų,pelkių,aukštapelkių pakraščių ir vandens telkinių pakrančių augaviečių. Lietuvoje, kaip ir kitosevidutinių platumų klimato šalyse, pievos natūraliai gali egzistuoti tik ten, kur gamtos veiksniai (pvz., potvyniai užliejamose pievose) ar žmonių veikla (šienavimas, ganymas,melioracija, ekologinio atkūrimo darbai) neleidžia jose išplistimedžiams irkrūmams. Todėl įvairių pievų tipų su joms būdingomis augalų rūšimis išlikimas labai priklauso nuo žmogaus veiklos.[4]
Dvarčionių pieva – retų ir saugomų augalų rūšių turtinga pieva Vilniuje
Lietuvos pievos irganyklos užima svarbią vietąkraštovaizdyje. Jų gamtines ir ūkines funkcijas reikėtų laikyti lygiavertėmsmiškų funkcijoms. Daugiametė pievų augalija nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens į aplinką išskiria daugdeguonies. Be to, pievos turi didelępriešerozinę ir antimigracinę buferinę reikšmę, ypač tai pastebimakalvotose vietovėse. Pievinių žolių šaknimis perpinta tvirta ir tankivelėna apsaugodirvožemį ne tik nuo mechaninio poveikio bei nuplovimo, bet taip pat sulaiko ištirpusias vandenyje ir migruojančias dirvožemyje chemines medžiagas. Ypač didelė pievų reikšmė iržemės ūkyje, ypačgyvulininkystėje, kaip pagrindinispašaro šaltinis. Kai kurie pievų augalai auginami kaip vaistiniai, pašariniai ar dekoratyviniai, tam jie yradomestikuojami irkultūrinami.
ĮLietuvos raudonąją knygą įrašyti 42 rūšių pievų augalai:pievinis šalavijas (Salvia pratensis),stačioji dirsuolė (Bromopsis erecta),melsvasis gencijonas (Gentiana cruciata),šalmuotoji gegužraibė (Orchis militaris),baltijinė gegūnė (Dactylorhiza longifolia),žalioji plateivė (Coeloglossum viride),paprastasis kardelis (Gladiolus imbricatus) ir kt. Į Lietuvos augalų bendrijų raudonąją knygą įrašytos 14 asociacijų pievų bendrijos: trąšių pievų klasės bendrijos – sibirinis vilkdalgynas (Iridetum sibirici), morkinis avižuolynas (Dauco-Arrhenatheretum elatioris), snaputinis plukynas (Geranio-Anemonetum sylvestris) ir kt.
Lietuvos pievose nustatyta 9 tipų Europinės svarbos pievųbuveinės: šienaujamosmezofitų pievos,aliuvinės pievos,stepinės pievos, miškapievės ir kt. Kai kuriose pievų bendrijose, ypačpamiškių, gali pasitaikyti kertiniųmiškobuveinių.[2]
↑1,01,11,2Rašomavičius V. (red.), 1998.Lietuvos augalija 1. Pievos. Kaunas – Vilnius.
↑2,02,12,22,32,4Tupčiauskaitė J., 2012.Botanikos mokomoji lauko praktika: Stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai. – Vilnius.
↑Ulevičius A., Tupčiauskaitė J., 2013.Ekosistemų praktikumas: buveinės ir jų būdingosios rūšys. – Vilnius
↑Sendžikaitė J., Pakalnis R., Avižienė D., 2007. Pievų augalija istoriškai kintančiame Lietuvos kraštovaizdyje.Liaudies kultūra. 2007/6 (117), 16-24. ISSN 0236-0551.
