Milžinišką autoritetą Petrarka išsikovojo visų pirma savo moksline−humanistine veikla. Jis sukūrėEuropos humanistinę kultūrą, padėjo pagrindus mokslui, vėliau pavadintam klasikinefilologija.
Frančeskas Petrarka buvoFlorencijos notaroPetrako,Dantės draugo ir politinio vienminčio, sūnus. Jis gimėAreco mieste, kur rado prieglaudą daugelis politinių Florencijos komunos tremtinių.1312 m. notarasPetrakas su šeima persikėlė įAvinjoną, esantįPrancūzijos pietuose, į kurį prieš septynerius metus buvo perkeltaspopiežiaus sostas; jis gavo vietą popiežiaus sekretoriate, o šeimą apgyvendinoKarpentros miestelyje. Čia mažasis Petrarka pradėjo eiti mokslus pas apsiskaičiusį lotynistąKonvenevolę da Pratą, kuris įskiepijo jam meilęromėnų literatūrai. Tėvo verčiamas studijavo teisę iš pradžiųMonpeljė, vėliauBolonijos universitete, bet teisininku būti nenorėjo ir1326 m., po tėvo ir motinos mirties, metė studijas. Grįžęs į Avinjoną, tapopranciškonu, o tai atvėrė jam duris į popiežiaus dvarą.
1327 m., šventos Klaros bažnyčioje, jis sutiko gražią jauną moterį, kurią ilgus metus šlovino savo eilėseLauros vardu. Jos dėka jį ėmėsi globoti įtakinga Romos aristokratųKolonos šeima.1330 m. Petrarka stojo tarnauti kardinoluiDžovaniui Kolonai, kuris suteikė jam galimybę studijuotiantikos rašytojus. Petrarkos biografams pavyko nustatyti, kadLaura gimė apie1307 m. Avinjone, kilmingojeNovų šeimoje, kad1325 m. ištekėjo už vietinio aristokratoHugo de Sado, kad ji pagimdė 11 vaikų ir mirė1348 maro metais. Tai, kadLaura ištekėjusi moteris, neprieštarauja jos paveikslui Petrarkos eilėse, nes jis vaizdavoLaurą ne mergina, o moterimi; jo eilėraščiuose nėra nė vienos užuominos apieLauros jausmus jam; nekalbama ir apie artumą jam.
Dar jaunystėje Petrarka pasirodo kaip didžiulio žingeidumo žmogus, mėgstąs keliauti ir aistringai siekiąs pažinti pasaulį ir žmogų.1337 m. išsipildo sena poeto svajonė: jis pabuvojaRomoje. Petrarką apstulbina ir sužavi antikos ir senosios krikščionybės paminklai.
Grįžęs iš Romos į Avinjoną, Petrarka apsigyvenaVokliūze, už penkiolikos mylių nuo Avinjono, kur ketverius metus (1337−1341 m.) gyvena kaip atsiskyrėlis, užsiiminėdamas sodininkyste, fiziniu darbu ir kurdamas. Vokliūze Petrarka parašė epopėją „Afrika“lotynų kalba, kuri atnešė Petrarkai didžiojo poeto šlovę − jis buvo vainikuotas lauraisKapitolijuje. To vainikavimo metu, kuris įvyko 1341 m., Petrarka susirinkusiai žmonių miniai pasakė kalbą apie poezijos esmę, pabrėždamas jos didžiulį auklėjamąjį poveikį. „Afrika“ parašyta sekantVergilijaus „Eneida“. Ji susideda iš 9 giesmių ir liko nebaigta. Tai patriotinis nacionalinis epas, kuriame apdainuojami Scipijono,Afrikos užkariautojo, žygdarbiai.
Paskutiniuosius dvidešimt gyvenimo metų Petrarka praleido iš pradžiųMilano valdovųViskončių šeimoje (1353−1361 m.), kurie pamėgino pačiame miesto centre sukurti jam aplinką, panašią į tą, kurią jis turėjo Vokliūze, vėliauVenecijoje irPaduvoje. Įvairių Italijos miestų karaliai ir valdovai kvietėsi poetą pas save. PopiežiusKlemensas VI ir jo įpėdiniai kvietė jį sekretoriumi, bet Petrarka vis atsisakydavo tos pelningos tarnybos − nepriklausomybė jam buvo svarbiau už viską.
Visą savo gyvenimą Petrarka ieškojo ir tyrinėjo senovės rankraščius ir šioje srityje padarė nemažai svarbių atradimų: jis rado dviCicerono kalbas ir jo laiškus, taip pat svarbiausią Kvintilijano veikalą „Apie oratoriaus mokslą“. Petrarka blogai mokėjograikų kalbą, ir todėl jo žinios iš antikinės literatūros ribojosi romėnų literatūra. Negalėdamas skaitytiHomero originalų, jis naudojosi Homero poemų lotyniškais vertimais.
Pasinaudodamas savo poeto ir mokslininko padėtimi, Petrarka bandė daryti įtaką politiniam šalies gyvenimui. Kaip ir Dantė, jis neskyrė meno nuo politikos ir manė, kad poetas iš prigimties yra tautų mokytojas ir auklėtojas. Panašiai kaip ir Dantė, jis buvo karštas patriotas, kovojęs užItalijos suvienijimą, už jos buvusios galybės atkūrimą. Jis liūdėjo dėl Italijos valstybėlių nesutarimų, skelbė pasiaukojimo bendram tautos reikalui idėją, kvietė atsisakyti smulkių asmeninių interesų.
Tačiau Petrarkos politinė veikla nebuvo vaisinga, nes jo mintis buvo abstraktaus, utopinio pobūdžio ir neatitinkanti konkrečiųXIV a. italų gyvenimo sąlygų.
Petrarka nemanė esą sukurtas politinei veiklai ir nuolat svajojo apie atsiskyrėlio gyvenimą. Paskutinieji poeto gyvenimo metai prabėgoArkvos miestelyje, netoli Paduvos, kur turėjo pasistatydinęs namuką. Čia jis ir mirė1374 m.liepos 19 d., palinkęs prie senoviško manuskripto.
Istorinė Petrarkos lyrikos reikšmė yra ta, kad jis pakreipė italų poeziją nuo mistiškumo, alegoriškumo ir abstraktumo. Petrarkos kūryboje pirmą kartą meilės lyrika ėmė tarnauti realios žemiškos aistros išaukštinimui. Todėl ji suvaidino didžiulį vaidmenį, stiprinant humanistinę pasaulėžiūrą. Petrarkos sukurtas individualistinis stilius tapo lyrinės poezijos kanonu.
