Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
P2P tinkle resursų keitimasis vyksta tiesiogiai tarp vartotojų.
P2P (angl.Peer-to-peer) – tinklo modelis, kuriame keitimasis resursais vyksta tiesiogiai tarp vartotojų. Tai yra priešingybėkliento-serverio modeliui. Gryname P2P tinkle nėra kliento ir serverio sąvokų – susijungę vartotojai yra lygiaverčiai, t. y. kiekvienas veikia ir kaip klientas, ir kaip serveris.
Enciklopedinis kompiuterijos žodynas siūlo lietuvišką „peer-to-peer“ atitikmenį lygiarangiai. Jame lygiarangių architektūra apibrėžiama kaip „tinklo architektūra, sudaryta iš dviejų arba daugiau kompiuterių, kurie keičiasi duomenimis naudodami tą pačią arba to paties tipo programinę įrangą“.[1]
Vienas iš P2P modelio taikymo pavyzdžių yraIRC pokalbis ar failo siuntimas tarp pastarosios programos vartotojų DCC protokolo pagrindu (angl.Direct Client Connection). Centriniai serveriai šiuo atveju reikalingi tik tam, kad padėtų surasti kitą pusę, o paskui bendravimas jau vyksta tiesiogiai. „Gnutella“ ir kitos panašios sistemos sugeba atlikti paiešką ir nenaudodamos centrinio serverio. Tokių sistemų neįmanoma išjungti iš vieno centro: kartą paleistos, jos veikia tol, kol yra pakankamai norinčių jomis naudotis klientų.
Vienas iš žinomiausių P2P pritaikymo pavyzdžių yra „BitTorrent“ rinkmenų dalinimosi programa.[2] „Bitcoin“ kriptovaliuta, „Ethereum“ platforma taip pat veikia P2P pagrindu.[3]
P2P tinkle resursų (atminties, tinklo, procesoriaus) naudojimas yra tolygiai paskirstytas tarp visų tinklo narių, kurie gali naudoti ir vienas kito resursus. Šių resursų naudojimą P2P tinkle kiekvienas narys kontroliuoja autonomiškai. Tinklo nariai sujungti internetu, kuriame narioIP adresas laikui bėgant gali keistis. Nuolat vyksta narių kaita: vieni pasitraukia, ateina kiti. Nariai susisiekia vienas su kitu tiesiogiai, be centralizuotos kontrolės ar koordinacijos. Centralizuoti serveriai kai kada naudojami tik darbo optimizavimui (hibridinės sistemos). Nariai nebeskirstomi į klientus ir serverius savokų, nes bet kuris narys atlieka abu vaidmenis. Visa sistema kuriama taip, kad veiktų savaime.[4]
Pranašumai:
Centriniam serveriui išėjus iš rikiuotės, susijungę vartotojai ir toliau gali bendrauti;
Pasiekiami didesni greičiai, nes išvengiama tarpinės grandies – serverio;
Serveris nežino, kokia informacija keičiasi vartotojai;
Egzistuoja du pagrindiniai architektūrų modelių tipai:
Decentralizuoti:
Bet kuris mazgas veikia ir kaip klientas, ir kaip serveris.
Nėra centrinio serverio.
Hibridiniai:
Yra centrinis serveris, saugantis informaciją apie mazgus ir prireikus teikiantis informaciją.
Šis serveris nesaugo duomenų, kuriais mazgai nori dalintis tarpusavyje. Pavyzdžiui, mazgas informuoja serverį, kokius failus jis gali pateikti. Kitas mazgas kreipiasi į serverį, prašydamas šių duomenų. Serveris tiesiog nurodo, kur yra duomenis saugantis mazgas.
Galimos ir mišrios sistemos, tuo pat metu naudojančios abu modelius. Kai kada kartu naudojamas ir kliento – serverio modelis.
Grynomis P2P laikomos tik decentralizuota architektūra paremtos sistemos.Galima išskirti dvi pagrindines tokių architektūrų klases: bestruktūrės (angl.unstructured P2P systems), pvz., „Gnutella“ ir struktūrizuotos sistemas (angl.structured P2P systems), žymiausi iš kurių yra „Chord“, „P-Grid“, „Pastry“.
