Okultizmas – įvairios žinių sistemos ir praktikos, apimančiostikėjimą iržinias apie antgamtines jėgas bei būtybes.[1][2][3]
Okultizmui būdingas tikėjimas, kad:
šios žinios buvo žinomos senovėje tam tikriems žmonėms, tam tikroms kultūroms, slaptoms bendrijoms, bet buvo prarastos ar tebėra paslėptos nuo plačiųjųvisuomenės sluoksnių.
dabartiniai okultizmo praktikai (tyrinėtojai) tas žinias dabar atkuria.
Tai rodo pats okultizmo pavadinimas: žodisokultizmas kilęs išlot.occultus 'slaptas, paslėptas', turint omenyje paslėptas žinias. Ir čia neturimos omenyje valstybės, karinės ar komercinės paslaptys, o paslaptys, susijusios su antgamtinėmis jėgomis. Šiuo požiūriu okultizmas analogiškasezoterikai.
Kitas okultizmo variantas siejasi suteosofija, tikėjimu kad egzistavo/egzistuoja galingos, išmintingos dvasinės būtybės, kurios tam tikriems žmonėms atskleidžia slaptas žinias apie pasaulio sąrangą ir t. t.
Tokie tikėjimai ir praktikos, tariamai magiški ar dieviški, minimi visose žmonių bendruomenėse rašytinėje istorijoje.
Okultizmo praktikos yra priešingosmokslo praktikai. Esminis skirtumas tas, kad tokioms okultinėms praktikoms kaipmagija iralchemija buvo būdingas žinių slėpimas – magai, alchemikai ir kiti praktikai garsėjo tuo, kad savo žinių nepublikuodavo, o užrašinėdavo įvairiais koduotais pavidalais, kad informacija neplistų tarp nepašvęstųjų. Tuo tarpu Švietimo amžiuje besiformuojančiam mokslui buvo būdingas visų įgyjamų žinių skelbimas visiems pageidaujantiems jas įsisavinti. Dėl šio priešingumo Vakarų Europos kultūroje okultizmo idėja buvo intelektualiai ir moraliai sumenkinta, tačiau kitose visuomenėse nėra laikomasi požiūrio, kad okultizmo kultivuojamos praktikos ir tikėjimai kertasi su vyraujančia pasaulėžiūra, nėra keliama mokslo viršenybė.
