Naugardo respublika (rusų kalba:Новгородская республика) –Rusioskunigaikštystė, gyvavusiXI–XV amžiais dabartinės europinėsRusijos šiaurinėse teritorijoje. Respublika buvo sudaryta iš dviejų dalių. Jos centrinismiestas-valstybė vadinosiJo Didenybė Ponas Didysis Naugardas (rus.Государь Господин Великий Новгород). Jos valdytas milžiniškas regionas buvo vadinamasNaugardo žeme (rus.Новгородская земьля).
Įkurta1136 m. sukilusiems naugardiečiams nuvertus kunigaikštį Vsevolodą Mstislavičių. Sostinė –Didysis Naugardas. Iki1348 m. į Naugardo respubliką įėjo irPskovo žemė[1].
Naugardo žemė buvo svarbiausiaKijevo Rusios dalis pirminiame etape, nes čia formavosiRusios kaganatas ir kiloRiurikaičių dinastija. Rusios sostinę perkėlus į Kijevą, Naugardo žemė tapo integralia jos dalimi, nors ji traktuota kaip atskira kunigaikštija, ir joje atskirai skiriami kunigaikščiai. Naugardas aktyviai dalyvaudavo Kijevo Rusios paveldėjimo kovose, padėdamas iškilti savo kunigaikščiams įsitvirtinti Kijevo soste, už ką gaudavo daug privilegijų. Tai didino Naugardo autonomiją ir skatino vietiniųbojarinų stiprėjimą bei ekonominį klestėjimą. Autonomiją didino ir tai, kad Naugardas buvo labai nutolęs nuo Kijevo, ir nuolat buvo išorinių jėgų grėsmėje: čia puolėvariagai,XI a. jį siaubėPolockas.
Netgi tuomet, kai Kijevo Rusia pradedant XI a. byrėjo, Naugardas nominaliai pripažino Kijevo valdžią, ir Kijevo kunigaikščiai čia skirdavo kunigaikščius-vietininkus. Apie1088 m. Naugarde buvo įsteigtaposadniko institucija, kuri buvo skiriama Naugardo miestiečių ir valdė drauge su kunigaikščiu. Kadangi Naugardo autonomija vis didėjo, Kijevo kunigaikštisVladimiras Monomachas siekė ją apriboti.1117 m. be naugardiečių pritarimo pasodino čia savo anūkąVsevolodą, o nepritarusiuosius bojarinus įkalino. Todėl1132 m. Rusiai galutinai subyrėjus, Novgorodas tapo nepriklausomas, išvijo statytinį kunigaikštį ir įsteigė savivaldą – Naugardo respubliką.
Naugardas buvo pirmoji Rusios kunigaikštystė, įsteigusi respublikinę valdymo santvarką, kurioje dalyvavoposadnikai, renkami kunigaikščiai irvečė. Respublika klestėjo ekonomiškai, prekiaudama tiek su vakarų šalimis tiek su Rusios kunigaikštystėmis. Ji išvystė brangiakailių žvėrių monopolį, dėl kurio Naugardas turėjo plėsti savo įtaką į šiaurę ir rytus. Tokiu būdu Naugardas kolonizavoKareliją,Biarmiją ir didelesSibiro sritis.
XIII a. Naugardo žemės pietinius miestus nusiaubėmongolai.1259 m. Naugardas pripažino jų valdžią ir įtrauktas į Aukso Ordos duoklinę sistemą. Nepaisant to, Respublika ir toliau rinko savo kunigaikščius. Tarp vėlyvųjų neretai buvo irlietuviškos kilmės.
1478 m. Maskvos didysis kunigaikštisIvanas III nukariavo Naugardą ir prijungė jį prie savo valstybės.
Visa Naugardo miesto visuomenė (rus.Горожане) dalijosi į keturias klases:
Bojarinai – kilmingųjų diduomenė, sutelkusi savo rankose visą valdžią ir turtus. Svarbiausios jų giminės buvo Boreckiai, Sudakovai, Norovai ir kt.
Žytji liudi – tarpinė klasė, kurią sudarė turtingieji pirkliai, dažnai leisdavęsi į tolimas prekybines keliones.
Pirkliai – jie dalijosi į gildijas;
Juodieji žmonės – amatininkai, smulkūs pirkliai ir darbininkai.
Svarbiausias miesto valdymo organas buvovečė, kuri turėjo didelę galią: rinkdavo ir teisdavo kunigaikščius, posadnikus, spręsdavo karo ir taikos klausimus, leisdavo įstatymus.Kunigaikštis buvo renkamas ir rūpinosi civiliniais teismais bei karo reikalais, vadovaudavo kariuomenei. Civilinius klausimus daugiausia spręsdavoposadnikas, kuris taip pat vadovaudavo večei. Dar vienas valdymo organas buvosovet gospod (rus.Совет господ), į kurią įėjo posadnikas, tūkstantininkas (miesto armijos vadas),arkivyskupas, miesto galų ir šimtinių seniūnai.
Pats miestas, apsuptas mūrinių sienų, buvo dalijamas į penkis "galus" (rus.конец). Jie buvo išsidėstę abipusVolchovo upės ir susiėjo į centrinę miesto aikštę. Į vakarus nuo upės buvo Sofijos pusė, ir čia buvo Zagorodsko, Narevo ir Liudino galai, o į rytus buvo Turgaus pusė, kur buvo Slavensko ir Plotnicko galai. Kiekvienas galas rinkdavo savo večę ir buvo dalijamas į dvi šimtines. Šimtinės dalijosi į gatves. Gatvėms, šimtinėms ir galams vadovavo seniūnai, ir karo metu jie siųsdavo tam tikrą dalį į miesto armiją.
Zakupai – keliaujantys valstiečiai, kurie apsistodavo dvare, gaudavo iš anksto užmokestį ir laikinai tapdavo priklausomi.
Cholopai – visiškai priklausomivergai, tapę tokiais už skolas ar nusikaltimus
Visa Novgorodo žemė Respublikos laikais buvo dalijama į didžiulius valsčius arba žemes. Pagrindinė dalis buvo vadinama Naugardo valsčiumi, tuo tarpu vėlesnės kolonizuotos teritorijos šiaurėje ir rytuose taip pat sudarė valsčius/žemes:
Karelijos žemė – teritorijos į šiaurę nuo Ladogos ir Onegos ežerų, gyvenamoskarelų;
Jugra – ryčiausia teritorija į rytus nuoUralo, kur gyvenougrai;
Naugardo piatinos
Pats centrinis, t. y. Naugardo valsčius buvo dalijamas į dešimt dalių, vadinamųjų tūkstantinių (tysyacha). Kartu jos sudarė vadinamąją "tma" (t. y. 10 tūkst.). Tūkstantinės buvo šios:
Naugardo miestas
Rževsko tūkstantinė (rus.Ржевьская) – Naugardo pietvakariuose. Čia vėliau įsigalėjo nuo Naugardo atskilusiPskovo respublika;
Bežečko tūkstantinė (rus.Бежичкая) – į rytus nuo Naugardo su centruBežecke;
Obonisko tūkstantinė (rus.Обониская) – apytikriai teritorijos tarp Ladogos ir Onegos;
Lugos tūkstantinė (rus.Луская) – į vakarus nuo Naugardo, į vakarus nuoLugos upės;
Lopių tūkstantinė (rus.Лопьская) – teritorijos prie Ladogos, tikriausiai apėmę irKarelijos sąsmauką;
Pavolchovio tūkstantinė (rus.Поволховская) – Volchovo upės žemupyje su centruSenojoje Ladogoje;
Jažolvicko tūkstantinė (rus.Яжолвичьская) – į pietryčius nuo Naugardo;
Kniažos tūkstantinė (rus.Княжа) – į pietus nuo Naugardo su centruSenojoje Rusoje.
Kuomet Naugardo respublika prijungta prie Maskvos, centrinė Naugardo žemės dalis buvo dalinama į penkias centre susieinančias provincijas –piatinas. Kiekviena jų dalijosi į dvi puses (rus.половины),prisudus (rus.присуд),pogostus (rus.погост) irvalsčius. Piatinos buvo šios:
.svg)