Neolitas (graikiškaiνέος – naujas,λίθος – akmuo) –naujasis akmens amžius – paskutinėakmens amžiaus dalis. Jis pakeitė tūkstantmečius trukusias senojo akmens amžiaus –paleolito ir viduriniojo –mezolito epochas. Išskirtiniai neolito bruožai buvokeramikos,žemdirbystės irgyvulininkystės atsiradimas, naujoviškas akmens įrankių apdorojimas (šlifavimas).
Iki neolito pradžios išnyko visos kitos žmonių rūšys, egzistavusios paleolite. Tokiu būdu įsitvirtino vienintelė žmogaus rūšis –kromanjonietis (Homo sapiens sapiens), susiformavo atskirosrasės. Žmogus paplito visose klimato juostose nuo šiaurinės Eurazijos iki pietinės Afrikos.
Neolito pradžia laikomas perėjimas nuo pasisavinamojo ūkio (medžiotojai ir rinkėjai) prie žemdirbystės ir (arba) gyvulininkystės. Istorinės permainos pereinant į neolitą, vadinamosneolito revoliucija (perėjimas nuo pasisavinamojo prie gamybinio ūkio).
Ne visos kultūros perėmė neolito pasiekimus vienu metu. Artimuosiuose Rytuose neolito pradžia laikoma 9500 m. pr. m. e.[1]
Skirtingose gamtinėse sąlygose neolitas reiškėsi skirtingais bruožais. Artimuosiuose Rytuose iš pradžių susiformuodavo sėslios bendruomenės, kurios išvystydavo žemdirbystę, tada pradėdavo gaminti keramiką. Taigi,ikikeraminės neolito kultūrosArtimuosiuose Rytuose dar neturėjo molinių indų. Priešingai, JaponijosDziomono kultūra labai anksti įsisavino keramikos technologiją, bet tik vėliau perėjo prie gamybinio ūkio ir žemdirbystės.[2][3][4] Tokias kultūras, kurios turėjo atskirus neolito bruožus (paprastai tik keramiką), tačiau ilgai išlaikė savo ūkio pagrindu rinkimą ir medžioklę, vadinamossubneolitinėmis. Dar kitur (pvz.,Eurazijos stepėje) neolitas įtakojo nomadiškų gyvulių augintojų bendruomenių susiformavimą, o atšiauriomis gamtinėmis sąlygomis (pvz., Sibire) – tik medžioklės ir žvejybos įrankių patobulinimą.
Neolito technologijos ir greičiausiai migrantai iš Artimųjų Rytų į Europą plito keliomis bangomis – per Balkanų pusiasalį ir vėliau jūra Viduržemio jūros pakrantėmis iš rytų į vakarus.
Neolito radiniai: kirvukai, rėžtukai, šlifavimo įrankiai. Neolite akmeniniai įrankiai buvo šlifuojami, gręžiami, vystėsi audimas. Miškų zonos neolito kultūrose žvejyba tapo viena iš pagrindinių ūkio dalių. Aktyvi žvejyba leido kaupti tam tikras maisto atsargas, o tai derinant su medžiokle tapo įmanoma vienoje vietoje praleisti visus metus. Perėjimas prie sėsliojo gyvenimo būdo galėjo paveikti irkeramikos atsiradimą. Tuo metu atsirado ir pirmieji miestai, juose gyveno iki 7000 gyventojų (seniausias neolito miestas yraHasilara,8000 m. pr. m. e.). Viena žymiausių šio laikotarpio gyvenviečių buvoJerichonas, pastatytas vienos iš pirmųjų neolitinių kultūrų, išsivysčiusių tiesiogiai iš ankstesnės vietinės mezolitoNatufijos kultūros. Kai kurie miestai buvo gerai įtvirtinti, o tai rodo egzistavus organizuotus karus. Ėmė atsirasti profesionalūs kariai. Vyko socialinių sluoksnių formavimasis, darbo pasidalinimas. Galima sakyti, kad neolito epochoje pradėjo formuotis senovės civilizacijos.
Neolito gyvenvietės buvo netoli vietų, kurios užtikrino pragyvenimą, t. y. netoli upių, kuriose žvejota ir medžioti paukščiai, netoli laukų, kur augintos kultūros, jei gentys jau vertėsi žemdirbyste. Pagrindine akmens rūšimi išliko titnagas. Augant gyventojų skaičiui ir vystantis ūkiui daugėjo ir darbo įrankių. Paprasčiausias titnago gavybos būdas buvo jo rinkimas nuo paviršiaus, dažniausiai upių slėniuose. Tobulesnis, tačiau darbui imlesnis būdas buvo titnago gavyba iš šachtų. Taip atsirado kalnakasybos pradmenys.
Baigiantis paskutiniam ledynmečiui,Artimuosiuose Rytuose susiformavo palankus klimatas: sausos vasaros, lietingos ir šiltos žiemos. Tokiomis sąlygomis gausiai vešėjo laukiniaikviečiai irmiežiai, kurių maistingus grūdus žmonės rinko. Pamažu žmonės patys išmoko primityviai įdirbti žemę ir užsiauginti javų. Atsirado naujas verslas –žemdirbystė. Žemę dirbantys žmonės turėjo nuolat ją prižiūrėti, todėl pasikeitė gyvenimo būdas – jie tapo sėslūs. Buvo prijaukinti šunys, avys ir ožkos.
Per kelis tūkstančius metų žemdirbystė iš Artimųjų Rytų pasiekė Europą. Plito lėtai ir įvairiose pasaulio vietose atsirado skirtingu laiku.
Tuo pačiu metu imta jaukinti laukinius gyvūnus. Medžioklėje sugautus jauniklius parsinešdavo namo, su jais žaisdavo vaikai. Ilgainiui gyvūnai prarado baikštumą ir priprato prie žmonių, užaugę atsivesdavo jauniklių. Pirmasis prijaukintasšuo, kuris saugojo žmogų nuo žvėrių ir priešų, padėjo medžioklėje, vėliau avys, ožkos, galvijai ir kiaulės. Iš pradžių gyvulius žmonės augino mėsai, paskui pradėjo naudoti jų vilnas, melžti. Taip atsiradogyvulininkystė.
