Mieste yra tarptautinis oro uostas, jūrų uostas, kurio krovinių metinė apyvarta – 10 mln. tonų. Neapolio jūrų uostas pagal aptarnaujamų keleivių skaičių yra vienas didžiausių pagal dydį pasaulyje –2007 m. uostas aptarnavo 8 988 056 keleivius.[1] Tai pagrindinis pietų Italijos ekonominis ir kultūrinis centras. Išvystyta naftos pramonė, metalurgija, mašinų gamyba, elektrotechnikos, lengvoji ir maisto pramonė. Yrametropolitenas, universitetas, nacionaliniai muziejai ir galerija. Vienas svarbiausių pasaulyje archeologijos muziejų –Neapolio nacionalinis archeologijos muziejus. Daug bažnyčių.1830 m. mieste buvo atidaryta pirmoji pasaulyjepicerija.
Neapolio istorija prasidedaVII a. pr. m. e., kaiKumų,Eubojosgraikų kolonijos, gyventojai įkūrėPartenopę. Po to dėl nežinomos priežasties šalia Partenopės kumiečiai pastatė naują miestą ir pavadino Neapoliu (Nauju Miestu). Maždaug tuo metu jie atrėmėetruskų invaziją. Miestas augo dėl galingo graikų miesto-valstybėsSirakūzų įtakos ir senasis bei naujasis miestas prieNeapolio įlankos susijungė į vieną.
Miestas buvoRomos respublikos sąjungininkas kovoje suKartagina, o stiprios miesto sienos neleidoHanibalui įsiveržti. PerSamnitų karus samnitai užėmė Neapolį, tuomet judrų prekybos centrą, bet romėnai jį išlaisvino ir pavertė savo kolonija. Romėnai gerbė miestą kaip helenizmo centrą: gyventojai išlaikėgraikų kalbą ir papročius, buvo pastatyti akvedukai, viešos pirtys, odeonas, teatras, Dioskūrų šventykla, o daugybė galingų imperatorių atostogaudavo Neapolyje, tarp jųKlaudijus irTiberijus. Tuo metu Neapolyje pradėjo plistikrikščionybė, teigiama, jogapaštalaiPetras irPaulius pamokslavo mieste. Taip pat mieste buvo nukankintas šventasisJanuarijus, vėliau tapęs miesto globėjumi.
Nuo V a. žlungantRomos imperijai Neapolis tapo svarbia kovų vieta tarp iš šiaurės besiveržiančių barbarų genčių irBizantijos valdomų Italijos pietų. VI a. čia vykoGotų karai, kol galiausiai Neapolį užvaldė Bizantija. Net kai didžiąją dalį Italijos užkariavoLangobardų karalystė, Neapolis liko ištikimas Bizantijai. VII a. viduryje ši čia suformavo sau pavaldžiąNeapolio hercogystę, kuri kontroliavo beveik visą dabartinęNeapolio provinciją.
763 m. hercogas Steponas II atsimetė nuo Konstantinopolio patriarcho valdžios ir prisiekė ištikimybę Popiežiui. Dar po šimtmečio, 840 m.Sergijus I pavertė hercogystę paveldima ir taip tapo visiškai nepriklausomu. Neapolis tapo galinga regionine jėga, konkuruojančia su savo pagrindinėmis priešininkėmis -Beneventu irKapuja.
1027 m. hercogas Sergijus IV dovanojo sau priklausiusią Aversos grafystęnormanams, tuo metu valdomiemsRainulfo Drengoto. Ši pirmoji normanų valda Italijoje gana greitai plėtėsi aplinkinių valstybėlių sąskaita, tapdama pagrindine Neapolio priešininke. Suvieniję visą pietinę Italiją ir įkūręSicilijos karalystę,1137 m. normanai prisijungė Neapolio hercogystę. Joje Neapolis tapo antruoju svarbiausiu miestu (poPalermo) su naujai statytaCastel dell'Ovo pilimi - laikinąja karalių rezidencija.
XII a. pabaigoje Sicilijos karalystėje normanų dinastiją pakeitėHohenštaufenai, kurie rūpinosi antruoju karalystės miestu ir pavertė jį svarbiu meno ir mokslo centru. Tuo metu įkurtasNeapolio universitetas.
1266 m. Sicilijos karalystė perėjo į rankasAnžu dinastijai. Šios atstovai Neapolį oficialiai pavertė karalystės sostine, čia pastatytaNaujoji pilis, kuri tapo pagrindine karalių rezidencija, pastatydinta daug gotikinių bažnyčių. Po 1284 m.Sicilijos mišparų Sicilijos sala, buvusi pagrindinė karalystės dalis, perėjo IspanijosAragono karūnai. Nepaisant to, Anžu valdomos Italijoje teritorijos ir toliau buvo formaliai vadinamos Sicilijos karalyste. Tačiau kadangi jos sostinė buvo Neapolis, neformalus karalystės pavadinimas buvoNeapolio karalystė, egzistavusi iki1816 m.
1442 m. Aragono karaliusAlfonsas I nukariavo Neapolį ir prisijungė visą Neapolio karalystę prie Aragono karūnos. Sicilija, Aragonui atitekusi anksčiau, buvo valdoma kaip atskira valda. Po Aragono ir Kastilijos suvienijimo, Neapolio karalystė perėjo Ispanijos valdžiai, tačiau ją praktiškai nekliudomi administravo Neapolio vicekaraliai (viceré).
XVII a. vid. Neapolį nusiaubė kilusi revoliucija prieš Ispanijos valdžią, o vėliau apie pusės gyventojų gyvybes nusinešėmaras. Iki XVIII a. vidurio tęsėsi krizė.
Ispanijos karalystėje Neapolį valdė Habsburgai, kuriuos 1734 m. pakeitėBurbonai. Karolis III buvo žinomas kaip apšviestasis valdovas, kuris iniciavo daug reformų, rėmė menus ir kultūrą. Nepaisant to, Prancūzijos revoliucijos idėjoms plintant po Europą, Neapolyje įvyko revoliucija, kurios metu 1799 m. paskelbtaNeapolio Respublika. Revoliuciją numalšino jungtinės britų ir rusų pajėgos, o 1806 m. atkurtą Neapolio karalystę užėmėNapoleonas. 1815 m. Burbonai susigrąžino Neapolio karalystę. o 1817 m. jis tapo naujai sukurtosDviejų Sicilijų karalystės sostine. 1860 m. ji, o kartu ir miestas, įjungta į naujai susikūrusią Italijos Karalystę.
Per XIX-XX a. Neapolis buvo viena pažangiausių Italijos vietų, kur vyko technologinė revoliucija. Miestas greitai augo, pildydamas gausų proletariato (lanzzarones) sluoksnį. 1839 m. čia nutiestas pirmasis Italijoje geležinkelis, vėliau - vienas pirmųjų pasauliofunikulierius. Čia formavosi turtinga muzikinė kultūra, iš Neapolio kilo žinomos italų dainos, tokios kaip "O Sole Mio", "Santa Lucia" ir kt. Kartu miesto augimas sustiprino ir kriminalinio pasaulio veiklą: Neapolyje suklestėjo vietinė mafija, vadinamojiCamorra.
Per II Pasaulinį karą Neapolis buvo pirmasis Italijos miestas 1943 m. sukilęs prieš Nacių valdžią. 1944 m. jį nusiaubė Vezuvijaus išsiveržimas. Po karo miestas toliau augo, išlaikydamas svarbiausio pietų Italijos urbanistinio centro statusą. Jis turi gerą susisiekimą su aplinkiniais miestais, tapo svarbiu turizmo traukos centru. XX a. pabaigoje miestas sutvarkytas, pastatai restauruoti, o1995 m. Neapolis buvo įtrauktas įUNESCOPasaulio paveldo sąrašą.
Neapolio senamiestis su 17 km² teritorija yra didžiausias Europoje, dalis jo nuo 1995 m. paskelbtaUNESCOpasaulio paveldu. Vienas garsesnių pastatų – barokinė Neapolio katedra. Mieste yra daug muziejų.
Neapolyje veikia vietinėmafijaCamorra – seniausias organizuoto nusikalstamumo sindikatas šalyje.[2]
Laikoma, jogpicos ištakos yra Neapolis.[3] Pica, kartu supasta, išlieka tarp svarbiausių valgių mieste. Neapolyje taip pat buvo išrastas pramoninis makaronų gaminimas naudojantmakaronų mašinėlę. Tarp labiausiai paplitusių picos rūšių yrapizza margherita irpizza fritta. Viena žinomesnių pastos rūšių yraspaghetti con sugo di pomodoro,spagečiai su Kampanijos šlaituose rinktų San Marcano pomidorų padažu. Kartu su pasta šie valgiai sudarocucina povera, vadinamąją „virtuvėlę“. Neapolis taip pat garsėja patiekalais iš žuvies ir kitų jūrų gėrybių.
Iš vietos konditerijos gaminių žinomiausisfogliatelle, sluoksniuotos tešlos kepiniai surikotos įdaru. Neapolis taip pat garsėja čia gaminamaespreso kava ir ledais.
