Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija (vok.Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei,NSDAP), dar vadinamaNacionalsocialistų partija, arbaNacių partija, – Vokietijoskraštutinių dešiniųjųpolitinė partija, veikusi 1920–1945 m.[4] NSDAP tapo vienintele teisėta partijanacizmo laikotarpiu (1933–1945). Partija kūrė ir palaikėnacizmo ideologiją, rėmėAdolfą Hitlerį.
1945 m. partija buvo uždrausta ir paleista, jos turtas konfiskuotas, o 1946 m. paskelbtanusikalstama organizacija.
NSDAP buvo įkurta pervadinusVokietijos darbininkų partiją (DAP)1920 m.vasario 24 d. Įkūrimo ceremonija įvykoMiuncheno užeigoje „Hofbräuhaus am Platzl“. Tą pačią dieną partija paskelbė 25 punktų programą, kurioje reikalavo lygybėsvokiečių tautai, pakeistiVersalio taikos sutarties sąlygasVokietijai, atimti pilietybęžydų tautybės asmenims, kvietė stiprinti tautos dvasią ir vienybę. Netrukus partija pradėjo išduoti narių pažymėjimus. Kadangi ši nauja politinė jėga nenorėjo likti nepastebėta maža partija, pirmasis nario pažymėjimas prasidėjo numeriu 501.Adolfas Hitleris gavo pažymėjimą su numeriu 555.[5] Iki 1923 m. partijai pavyko iškovoti palaikymą tikBavarijoje, todėl1923 m.lapkričio 9 d. partija pamėgino suorganizuotipučą (vėliau pavadintą „Alaus puču“) ir užimti valdžią, tačiau pučas žlugo.
Žlugus mėginimui užimti valdžią, nacionalsocialistų partiją 1923 m. lapkričio 23 d.[6] kartu suVokietijos komunistų partija irVokiečių tautos laisvės partija uždraudė generolasHans von Seeckt. NSDAP turtas buvo konfiskuotas, būstinė Miunchene uždaryta, o austras Hitleris buvo suimtas. Nors ir uždrausta, NSDAP1924 m. Reichstago rinkimams sudarė koaliciją su Vokiečių tautos laisvės partija.
Paleistas iš kalėjimo Adolfas Hitleris 1924 m. gruodžio mėn. nutraukė koaliciją su Vokiečių tautos laisvės partija ir pradėjo kurti naująją NSDAP „fiurerio politiką“.1925 m. partija buvo įkurta iš naujo. Iki 1928 m. Reichstago rinkimų partija buvo viena iš daugelio mažųantisemitinių irnacionalistinių partijų, bet per rinkimus netikėtai iškilo kaip nauja politinė jėga. 1929 m. partija jau buvo labai gerai žinoma, nes kartu suVokiečių nacionaline liaudies partija irPlieno šalmo sąjunga organizavo kampaniją prieš reparacijų mokėjimą pagal Versalio sutarties sąlygas (Young-Plan).
Prie partijos ir jos lyderio A. Hitlerio populiarėjimo prisidėjo ir to meto Vokietijoje įtakingo leidėjoAlfredo Hugenbergo leistilaikraščiai. Nepaisant pastangų1929 m. partiją palaikė tik 15 proc. rinkėjų. NSDAP rinkimų kampanijai lėšų mažai skyrė ir didieji pramonininkai, išsigandę „socializmo“ termino partijos pavadinime. Lėšų partija sulaukė daugiau iš viduriniojo verslininkų sluoksnio bei iš ganėtinai didelio nario mokesčio.
1925–1930 m. partijos narių skaičius išaugo nuo 27 000 iki 130 000. NSDAP populiarėjimui padėjo ir pasaulinė ekonominė krizė ir didėjantis žmonių skurdas ir nusivylimas, lėmęs, kad vis labiau įsigalėjoantikapitalizmas,antiliberalizmas irantisemitizmas. Jau1926 m. buvo įvestas oficialus pasveikinimas Hitleriui (iškeliama dešinė ranka akių aukštyje ir garsiai ištariama „Heil Hitler“ („Tegyvuoja Hitleris“) arba „Sieg Heil“ („Tegyvuoja pergalė“), o jei buvo sveikinamas pats Hitleris, buvo tariami žodžiai „Heil mein Führer“ („Sveiki, mano fiureri“) arba „Mein Führer“ („Mano fiureri“), o Hitleris imtas vadinti fiureriu (vok.Führer – vadas).
Nepavykus laimėti rinkimuose (NSDAP surinko tik 2,6 proc. rinkėjų balsų), buvo duotas nurodymas visiems partijos skyriams sumažinti antisemitizmo propagandą. Tačiau partija pradėjo neramumus gatvėse, ragino stoti įSA, o jaunimą – įHitlerjugend organizaciją. NSDAP politikai nusprendė, kaddarbininkų paramos jiems reikia mažiau ir atsigręžė įvalstiečius,amatininkus ir smulkiuosius verslininkus, taip pat bandė gauti pasitikėjimo tarpstudentų irvalstybės tarnautojų.
PagalVeimaro Konstitucijos 25 straipsnį prezidentasPaul von Hindenburg paleido Reichstagą ir tuo labai pasitarnavo nacionalsocialistų partijai.1930 m.rugsėjo 14 d. Reichstago rinkimuose NSDAP gavo 18,3 proc. rinkėjų balsų ir tapo antrąja stipriausia partija parlamente poSPD. Nepaisant gautų daugybės vietų parlamente, ši partija ir toliau buvo laikoma opozicine.
Tuo pat metu Vokietijoje vis labiau populiarėjo idėjos sugrąžinti valstybės didybę ir buvusiąVokietijos imperijos šlovę ir galią, įtakingi asmenys pramonėje reikalavo atmesti bet kokią socialistinę kryptį, o kariuomenėje – tobulinti ir didinti ginkluotę. Situaciją šalyje gerai matė Adolfas Hitleris ir tuo naudojosi kurdamas partijos strategiją.
1931 m. spalio mėn. NSDAP su Vokiečių nacionaline liaudies partija ir kitais nacionalistiniais judėjimais sukilo priešVeimaro Respubliką, tačiau partijų bendradarbiavimas tęsėsi neilgai, nes po kelių mėnesių prasidėjo prezidento rinkimai, kuriame jos turėjo susikauti tarpusavyje. Hindenburg laimėjo tik iš antro karto, Adolfas Hitleris užėmė antrą vietą. Reichstago rinkimuose1932 m.liepos 31 d. NSDAP tapo stipriausia partija Reichstage, tačiau tais pačiais metais ją ištiko krizė.
NSDAP pasiekimai 1933 m. rinkimuose (kuo tamsesnė spalva, tuo daugiau balsų buvo gauta)
1933 m. Reichstago rinkimuose NSDAP vėl nepavyko gauti absoliučios rinkėjų balsų daugumos (gavo 44 proc. balsų), tačiau ji sudarė koaliciją su kitomis mažesnėmis partijomis ir pasiekė reikiamą dviejų trečdalių balsų skaičių parlamente, kad galėtų išleisti įstatymą dėl visiškos valdžios perdavimo Hitleriui ir kitų partijų uždraudimo.
Taip susikūrė vienpartinė sistema, įtvirtinta1933 m.gruodžio 1 d. įstatymu „Dėl partijos ir šalies vienybės užtikrinimo“ („Gesetz zur Sicherung der Einheit von Partei und Staat“). Netrukus partija turėjo jau daugiau kaip 2,5 mln. narių, kurių dauguma buvo pareigūnai arba valstybės tarnautojai, užėmę svarbias pareigas valstybėje, organizacijose, fabrikuose ir institucijose.
Nuo 1933 m. partijos simbolis –svastika – tapo visos šalies piliečių kasdienybe, o1935 m. įstatymu buvo įtvirtintas kaip valstybės simbolis.
Tačiau partija nebuvo nacionalsocialistinės valstybės valdžios centras, o tik Adolfo Hitlerio diktatūros įrankis.
Partija sulaukė didelio palaikymo visuomenėje, nes skelbėsi esanti „mažo žmogaus“ partija[reikalingas šaltinis]. Pirmieji jos dėka priimti teisės aktai gynė skolininkus nuo kreditorių savivalės. Jos programoje taip pat buvo skelbiamos naujos idėjosšvietimo srityje (kai kas netgi buvo įgyvendinta), pvz., buvo įvestos skatinimo ir globojimo priemonės gabiems vaikams.
1934 m. partijos dėka buvo pradėta valstybės finansų reforma. Vienas iš socialinių veiksnių, padėjęs populiarėti NSDAP, buvo kai kurios mokesčių lengvatos, pavyzdžiui,atleidimas nuo mokesčių už naktinį darbą ar darbą švenčių dienomis. Taip pat buvo padidintas neapmokestinamas minimumas.
Dėlrasinių-politinių motyvųžydai,romai irSinti neteko socialinių garantijų. Nuo 1941 m. prasidėjo masinis šių tautų asmenų persekiojimas ir žudynės, jų turtas buvo nusavinamas ir atiduodamas didžiajai visuomenės daliai (daugiausia vokiečiams).
Siekdami „socialinės gerovės“ partijos atstovai skelbė, kad tauta nebus soti, jei išlaikys naudos visuomenei nenešančius neįgalius asmenis (nesvarbu, kokios tautybės), todėl skatinoeutanaziją. Kitų „visuomenei nenaudingų ir priešiškų“ socialinių sluoksnių ar grupių atstovams (pavyzdžiui,homoseksualams) grėsė patekti įkoncentracijos stovyklas arba būti nužudytiems.
Nacionalsocialistinė darbininkų partija buvo sudarytapiramidės principu: jos viršūnėje buvo pirmininkas, turėjęs visišką vadovavimo laisvę. Visi kiti postai partijoje priklausė nuo jo valios.
Partijai priklausė šios organizacijos:
„Vokiečių merginų sąjunga“ (Bund Deutscher Mädel, BDM)
.svg)
.svg)
