NATO atkurta atsižvelgiant įJungtinių Tautų chartijos 51-ąjį straipsnį, yra gynybinė sąjunga, pagrįsta nepriklausomų valstybių politiniu ir kariniu bendradarbiavimu. Kaip pasakyta NATO preambulėje, Aljanso nariai yra įsipareigoję ginti laisvę, saugoti bendrą palikimą ircivilizaciją, vadovaujantisdemokratijos, individo laisvės ir įstatymo viršenybės principais.
Sutarties 4-as straipsnis numato sąjungininkų konsultacijas, kai bent vienas iš jų mano, kad kyla grėsmė jo teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei arba saugumui. Atitinkamai pagal Šiaurės Atlanto sutarties 5-ą straipsnį NATO priklausančios valstybės yra įsipareigojusios ginti viena kitą. Tai reiškia, kad ginkluotas vienos ar kelių NATO valstybių Europoje arba Šiaurės Amerikoje užpuolimas bus laikomas jų visų užpuolimu. Ši organizacija gali imtis priemonių tik tokiu atveju, jei tam pritaria visos valstybės – narės.
Pasibaigusšaltajam karui, NATO savaime pakito kaip organizacija ir išplėtojo savo politines bei karines struktūras, atsižvelgdama į kitokias Europos saugumo aplinkybes tuo pačiu metu siekdamos užtikrinti saugumą visoje Europoje, NATO valstybės ėmė plačiau bendradarbiauti ir įtraukė naujų partnerių išVidurio irRytų Europos.
NATO yra suverenių valstybių sąjunga, kuri pati nedaro įtakos šių valstybių suverenumui. NATO neturi nei parlamento, nei teisės ar prievartos institucijų.[10]
1947 m.kovo 4 d.Prancūzija irJungtinė Karalystė pasirašė Diunkerko sutartį kaipAljanso ir savitarpio pagalbos sutartį galimųSSRS arVokietijos užpuolimų atveju.1948 m. kovo mėn. šis aljansas buvo išplėstasBriuselio sutartimi, įtraukiantBeniliukso šalis, sudarant Briuselio sutarties organizaciją, vadintą Vakarų sąjunga.[14] Derybos dėl platesnio karinio aljanso, kuris galėtų apimti Šiaurės Ameriką, tą mėnesį taip pat prasidėjoJungtinėse Valstijose, kur užsienio politika pagalTrumano doktriną skatino tarptautinį solidarumą prieš veiksmus, kuriuos JAV laikė komunistine agresija, pavyzdžiui,1948 m. vasario mėn. perversmą Čekoslovakijoje. Šių derybų rezultatas –1949 m.balandžio 4 d. Vakarų Sąjungos valstybės narės, prie jų prisijungus JAV, Kanadai, Portugalijai, Italijai, Norvegijai, Danijai ir Islandijai, pasirašė Šiaurės Atlanto sutartį.[15] Pagrindinis sutarties autorius ir rengėjas buvo Kanados diplomatasLester B. Pearson.[16][17][18]
Šiaurės Atlanto sutartis kurį laiką aktyvuota nebuvo - jos įgyvendinimą paskatinoKorėjos karas. 1951 m. įkurtas Aukščiausiasis sąjungininkų pajėgų Europoje štabas (SHAPE), tapęs atsakingas už sutartis dėl įrangos standartizavimo ir dėl užsienio karinių pajėgų dislokavimo Europos šalyse. 1952 m. buvo įsteigtas NATO generalinio sekretoriaus postas. Tais metais taip pat įvyko pirmosios didelės NATO jūrų pratybos „Mainbrace“, į organizaciją įstojoGraikija beiTurkija. Po Londono ir Paryžiaus konferencijųVakarų Vokietijai buvo leista persiginkluoti ir1955 m. gegužę įstoti į NATO. Tai laikoma esminiu veiksniu, paskatinusiu SSRS įkurtiVaršuvos sutarties organizaciją.[19]
1961 m.Rytų Vokietija pastatėBerlyno sieną, įtampa tarp Šaltojo karo dalyvių pasiekė aukščiausią tašką. Europoje buvo dislokuota 400 tūkst. JAV karių.[20]
1989 m. revoliucijos Europoje paskatino iš naujo įvertinti NATO strateginę paskirtį. 1990 m. spalįRytų Vokietijatapo Vokietijos Federacinės Respublikos ir aljanso dalimi, o 1990 m. lapkritį aljansas Paryžiuje su Sovietų Sąjunga pasirašė Sutartį dėl konvencinių ginkluotųjų pajėgų Europoje, kuri įpareigojo konkretų karinio kontingento mažinimą visame žemyne. Žlugus Varšuvos pakto organizacijai ir subyrėjus SSRS NATO smarkiai sumažino savo biudžetą (28% tarp 1990 ir 2015 m.), išvežta 52 tūkst. konvencinės ginkluotės vienetų.[21] PoVokietijos suvienijimo buvusiai Rytų Vokietijai tapus NATO dalimi, atsivėrė teorinės galimybės ir kitoms buvusioms Varšuvo pakto šalims narėms tapti NATO narėmis. Po derybų suMichailu Gorbačiovu sudarytaDu plius keturi sutartis, kurios vienas punktas skelbė, kad Rytų Vokietijoje negali būti dislokuoti NATO kariai bei negali būti įrengtos raketos, tačiau apie paties bloko plėtrą parašyta nebuvo.[22]
Rytų ir Vidurio Europos šalių vadovai sveikina NATO plėtrą 2004 m. kovo 29 d. (Algirdas Brazauskas trečias iš kairės)
1989 m. Europoje prasidėjo fundamentalūs politiniai pasikeitimai, kurių dėka baigėsi karinis ir ideologinis Europos padalijimas ir iširoVaršuvos paktas. Sovietų Sąjungos žlugimas1991 m. pratęsė šį procesą. Pažymėtos ir kitos po 1989 m. įvestos svarbios naujovės. Tai naujos strategijos koncepcijos priėmimas Romos aukščiausio lygio susitikime 1991 m., išaugęs bendradarbiavimas ir koordinacija su kitomis tarptautinėmis institucijomis. Koncepcija numatė mažinti priklausomumą nuo branduolinio ginklo.
Nuo1990 m. birželio mėn. vykusioLondone aukščiausio lygio Aljanso susitikimo prasidėjo esminė NATO transformacija. Jos tikslas sukurti atskiras, bet ne atskirtas karines pajėgas, kuriomis galėtų pasinaudoti tiek NATO tiek VES. Pasikeitus padėčiai1993 m. NATO valstybių taikos metu esančios pajėgos, palyginti su 1990 m., sumažėjo ¼ . NATO dispozicijai priklausančias pajėgas galima suskirstyti į 3 kategorijas: neatidėliotinos ir greito reagavimo (greitojo išskleidimo) pajėgos, pagrindinės gynybos pajėgos ir neišskleistos (rezervinės) pajėgos.[6]
NATO kaip organizacijaŠaltojo karo metais nedalyvavo nė viename ginkluotame konflikte. Tik 1990 m.,Irakui užpuolus Kuveitą, NATO pietvakarių Turkijoje dislokavo išankstinio įspėjimo orlaivius.[23]
1992 m. prasidėjusBosnijos karui JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją nr. 816, kuria centrinėje Bosnijoje ir Hercogovinoje įvedėneskraidymo zoną. Nuo 1993 m. balandžio 12 d. NATO pajėgos ėmė prižiūrėti, ar rezoliucijos reikalavimų yra laikomasi. 1994 m. vasario 28 d. NATO pajėgos nušovė keturis Bosnijos serbų orlaivius, pažeidusius neskraidymo zoną.[24] 1995 m. rugpjūtį, netrukus poSrebrenicos žudynių NATO pradėjo Serbijos Respublikos armijos bombardavimo kampaniją.[25] Jais užbaigėJugoslavijos karus, o 1995 m. lapkritį buvo pasirašytasDeitono susitarimas.[25] Remiantis šiuo susitarimu, NATO kariai prisidėjo prie taiką palaikančių pajėgų pagal JT mandatą. Taip šalia NATO nepriklausančių pajėgų Bosnijoje ir Hercogovinoje buvo dislokuota beveik 60 000 NATO karių. 1996 m. skaičius sumažintas iki 32 000, o nuo 2004 m. NATO pajėgas pakeitėES pajėgos (Operacija Altėja).[26]
1999 m. įsitraukė į iki tol beveik metus trukusįkarą Kosove ir prisidėjo prie greito jo užbaigimo. 1998 m. Slobodano Miloševičiaus pajėgos ėmė malšinti prieš serbus kovojančius Kosovo separatistus ir Albanijos piliečius. Į tai reaguodamaJT Saugumo Taryba rugsėjo 23 d. priėmė rezoliuciją nr. 1199. kuria pareikalavonutraukti karinius veiksmus. 1999 m. kovo 23 d. derybos tarp serbų ir JAV ypatingojo pasiuntinio Ričardo Holbruko žlugo ir šis konfliktą spręsti perdavė NATO.[27] Jau kitą dieną NATO pajėgos pradėjo 78 dienų trukmės karinę kampaniją,[28] kurios metu bombardavo karinius tuometėsJugoslavijos objektus.
Kitas konfliktas, kuriame aktyviai dalyvavo NATO - 2001 m. prasidėjęskaras Afganistane, reaguojant į vieną iš NATO šalių užpuolimą (pirmąkart NATO gyvavimo istorijoje aktyvuotas penktasis straipsnis).[29] 2001 m. spalio 4 d., praėjus kiek mažiau nei mėnesiui poteroro atakų rugsėjo 11 d., straipsnis oficialiai aktyvuotas. Tą dieną pradėtos dvi karinės operacijos - nuo spalio 9 d. iki2002 m. gegužės 16 d. NATO pajėgos patruliavo saugodamos JAV oro erdvę bei iki 2016 m.Gibraltaro sąsiauryje tikrino, ar juo nevyksta teroristų judėjimas, tikrinant praplaukiančius laivus (iš viso patikrinta 128 000 laivų).[30] 2003 m. balandžio 16 d., siūlant Vokietijai ir Nyderlandams, NATO narių vienbalsiai nutarta perimtiTarptautinių saugumo ir paramos pajėgų (ISAF) taikos įvedimo misijos Afganistane vadovavimą. Vadovavimas oficialiai perduotas 2003 m. rugpjūčio 11 d.[31]
Sirijos pilietinio karo metu Turkijos lyderisRedžepas Tajipas Erdohanas prašė NATO aktyvuoti penktąjį straipsnį dėl pavojaus, kuris kyla jo šaliai dėl karinių veiksmų ir galimo karo išplitimo į Turkiją.[32] 2012 m. buvo aktyvuotas ketvirtasis straipsnis po to, kai Sirija nušovė turkišką naikintuvą ir apšaudė Turkijos miestus.[33] Nuo 2012 m. gruodžio NATO pajėgos saugo pietinę Turkijos sieną.
2002 m. Lietuva buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės NATO.
2004 m. kovo 29 d. Lietuva tapo NATO nare.
Detalesnė veiksmų chronologija:
1991 m. gruodžio mėn. Lietuva prisijungė prie Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos (nuo 1997 m. - Euroatlantinės partnerystės taryba).
1994 m.sausio 4 d. LR prezidentasAlgirdas Brazauskas nusiuntė NATO Generaliniam sekretoriui M. Verneriui laišką, išreiškiantį Lietuvos pageidavimą tapti NATO nare. Laiške išdėstyta pozicija, pagrįsta visų parlamentinių partijų atstovų pasirašytu susitarimu dėl Lietuvos siekio tapti NATO nare.
1994 m.sausio 27 d. Lietuva prisijungė prie Partnerystės taikos labui (PfP) iniciatyvos.
1996 m. gruodžio mėn. priimtas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, kuriame integracija į Europos ir transatlantines struktūras pavadinta prioritetiniu Lietuvos užsienio politikos tikslu ir nacionalinio saugumo užtikrinimo priemone.
1997 m. liepos mėn.Madride NATO šalių vadovų susitikime pažymėta, kadBaltijos šalys padarė pažangą, siekdamos saugumo ir stabilumo užtikrinimo Baltijos regione.
1997 m. rugpjūčio mėn. Vyriausybės nutarimu įsteigta Lietuvos misija prie NATO.
1999 m. balandžio mėn. NATO šalių vadovų susitikimeVašingtone buvo pripažintos Lietuvos pastangos ir pažanga, siekiant narystės šioje organizacijoje. Susitikime patvirtintas Narystės veiksmų planas, padedantis Lietuvai pasirengti stojimui į NATO.
2000 m. gegužės mėn. Vilniuje įvyko devynių kandidačių į NATO užsienio reikalų ministrų susitikimas. Priimta bendra deklaracija dėl NATO plėtros bei įvardytiVilniaus dešimtuko bendradarbiavimo principai.
2000 m. lapkričio mėn. prezidento dekretu Lietuvos integracijos į NATO vyriausiuoju koordinatoriumi paskirtas ambasadoriusGiedrius Čekuolis.
2001 m. sausio mėn. prezidento dekretu LR Nepaprastąja ir įgaliotąja ambasadore prie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) ir Vakarų Europos Sąjungos (VES) paskirtaGintė Damušis.
2001 m.gegužės 27-31 d. Vilniuje vyko NATO Parlamentinės Asamblėjos pavasario sesija.
2002 m.lapkričio 21 d.Prahoje septynios NATO kandidatės – Bulgarija, Estija, Latvija, Lietuva, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija – pakviestos pradėti derybas su Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacija dėl narystės.
2003 m.kovo 26 d. pasirašyti pakviestųjų kandidačių prisijungimo prie Vašingtono sutarties protokolai.
2004 m.kovo 1 d. NATO Generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis pranešė Lietuvai ir dar šešioms pakviestosioms į Aljansą šalims, kad prisijungimo prie Aljanso protokolams pritarė visos devyniolika tuometinių NATO šalių narių, ir pakvietė Lietuvą pradėti Šiaurės Atlanto sutarties ratifikaciją.
2004 m.kovo 11 d. Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo įstatymą ir prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą pasirašė Lietuvos prezidentasRolandas Paksas.
2004 m.kovo 12 d. LR Užsienio reikalų ministrasAntanas Valionis pasirašė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties dokumentą.
2004 m.kovo 29 d. Lietuva tapo NATO nare. Vašingtone Ministras pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas perdavė Lietuvos prisijungimo prie Šiaurės Atlanto sutarties ratifikacinius raštus saugoti JAV Vyriausybei.
2004 m.balandžio 2 d.Briuselyje įvyko iškilminga vėliavų pakėlimo ceremonija naujų NATO narių priėmimo proga. Taip pat pirmą kartą įvyko NATO-Rusijos Tarybos susitikimas 27 šalių formatu.
2004 m.birželio 28-29 d. NATO viršūnių susitikimasStambule, kuriame Lietuva pirmą kartą dalyvavo kaip pilnateisė NATO narė, sprendžiant Aljanso veiksmųAfganistane, pagalbos apmokantIrako pajėgas ir kitus svarbius klausimus.
2016 m. liepos mėn. NATO viršūnių susitikimeVaršuvoje priimtas sprendimas nuo 2017 m. trijose Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuoti po NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinę grupę, taip reaguojant į Rusijos agresiją prieš Ukrainą -Krymo aneksiją irDonbaso karo rėmimą.[34]
NATO struktūroms išlaikyti yra sukurtas bendras civilinis ir karinis fondas. Jį sudaro valstybės, besiremiančios išlaidų pasidalijimo principu. NATO finansiniai ištekliai skiriami į du atskirus t. y. karinį ir civilinį biudžetus. Spręsti finansiniams išteklių sunkumams buvo įkurtaVyriausioji išteklių taryba (SRB).
Šiaurės Atlanto sąjungos taryba (angl.NAC, renkasi bent kartą per savaitę, sudaro valstybių narių užsienio reikalų ir krašto apsaugos ministrai, valstybių ar vyriausybių vadovai[6])
↑NATO (Šiaurės Atlanto sutarties organizacija), Šiaurės Atlanto paktas, Šiaurės Atlanto sąjunga.Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 89-90 psl.
_in_NATO_blue.svg)
.svg)
.jpg)
