| Motiejus Valančius | |
|---|---|
 | |
| Gimė | 1801 m. vasario 28 d. Nasrėnai,Salantų valsčius |
| Mirė | 1875 m. gegužės 29 d.(74 metai) Kaunas |
| Palaidotas (-a) | Arkikatedros bazilikos |
| Tėvas | Mykolas Valančius |
| Motina | Ona Stonkutė-Valančienė |
| Veikla | Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, blaivybės sąjūdžio organizatorius |
| Alma mater | 1828 m.Vilniaus kunigų seminarija |
 Vikiteka | Motiejus Valančius |
Motiejus Kazimieras Valančius (1801 m.vasario 16 d. –1875 m.gegužės 17 d. pagal Julijaus kalendorių) –Žemaičių vyskupas (1849–1875 m.), švietėjas, rašytojas, istorikas, blaivybės sąjūdžio organizatorius.
M. Valančius padėjo pagrindus aukštesnio meninio lygio lietuvių realistinei prozai, kuri paskutiniajame XIX a. dešimtmetyje užėmė pirmaujančią vietą lietuvių literatūroje.
Gimė gausioje turtingo valstiečio šeimoje, kurioje buvo ketvirtas vaikas. Pakrikštytas buvoKalnalio Šv. Lauryno bažnyčioje Motiejaus Kazimiero vardu. Tėvas Mykolas papildomai vertėsi kalvio amatu, buvo įtakingas bendruomenės narys.
1816–1821 m. mokėsiŽemaičių Kalvarijos domininkonų šešiaklasėje gimnazijoje.1822 m. įstojo įVarnių kunigų seminariją, o po dvejų metų kaip gabus klierikas pasiųstas tęsti studijasVyriausioje Vilniaus kunigų seminarijoje, kurią baigė1828 m. teologijos kandidato laipsniu. 1828 m.rugsėjo 1 d.Vilniaus katedroje įšventintas kunigu. Tų pačių metųgegužės 27 d. universitetoŠv. Jono bažnyčioje laikė iškilmingas pirmąsias savo Šv. Mišias.
Kunigišką veiklą pradėjo dirbdamasMozyriaus (dab.Baltarusija,Gomelio sritis) mokykloskapelionu.1834–1840 m.Kražių gimnazijos mokytojas,kapelionas, bibliotekininkas, parašė Kražių mokyklos istoriją (rankraštis neišliko). 1840–1842 m. Vilniaus dvasinės akademijos profesorius, dėstė pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją. Akademiją perkėlus įPeterburgą, ten išvyko ir M. Valančius. Susilpnėjus sveikatai,1845 m. grįžo į Žemaitiją. 1845–1850 m. Žemaičių kunigų seminarijosrektorius. Tapęs rektoriumi ėmėsi veiklos, vykdė blaivybės akciją: stengėsi atitraukti valstiečius nuo girtavimo, rūpinosi vaikų ir suaugusių švietimu, organizavo lietuviškų knygų prekybą, lietuviškų raštų spausdinimąRytų Prūsijoje ir slaptą jų gabenimą į Lietuvą, steigė lietuviškas mokyklas, bibliotekas. Jį palaikė ir kiti dvasininkai. 1850 m. įšventintas Žemaičių vyskupu.1863 m. sukilimo idėjai nepritarė, bet slapčiomis stengėsi sukilėlius remti. Per 25 vyskupavimo metus į kunigus įšventino 550 klierikų, Žemaitijoje pastatyta 30 mūrinių ir 20 medinių bažnyčių, kitos padidintos ir išpuoštos.[1]
Iki1854 m. gyveno vyskupijos centre Varniuose. Nepasitikėdama vyskupu ir norėdama kontroliuoti jo veiklą, valdžia1864 m. vyskupijos centrą perkelė įKauną. Čia reziduojantį vyskupą nuolat sekė policija, baudėgubernatoriaus administracija.
Netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su tikinčiaisiais, ėmėsi plunksnos – prasidėjo intensyviausias literatūrinės veiklos tarpsnis. Gyvendamas Kaunespaudos draudimo laikais parašė ir Prūsijoje išspausdino labiausiai mėgiamas ir skaitomas „Vaikų knygelę“, „Paaugusių žmonių knygelę“, „Pasakojimus Antano tretininko“, „Palangos Juzę“. Iš viso parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų, apsakymų. Jie visi parašytižemaičių tarme, kuria liaudis ir jis pats mėgo kalbėti. Mirė1875 m.gegužės 17 d. Kaune nuo cukraligės, palaidotasArkikatedros bazilikos kriptoje.
Motiejus Valančius yra laikomasblaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininku ir puoselėtoju. Judėjimo pradžia laikomi1858 m., kai lankydamasisKupiškyje, paragino užsirašyti į blaivybės broliją ir pats užrašė daugiau nei šimtą pasižadėjusių negerti.
Blaivybės draugijų tikslas – atpratinti valstiečius nuodegtinės vartojimo. Blaivybė nebuvo suprantama kaip visiška abstinencija – net davę priesaikas ir įšventinti blaivininkai galėjo saikingai gerti alų, midų ir vyną. Girtavimas XIX a. buvo rimta problema, nesbajorai iš grūdų ir bulvių pertekliaus pagamintą degtinę stengėsi bet kokiais būdais parduoti, girdė savo valstiečius. Iš girtuokliavimo uždarbiavo ir karčemų savininkai. Girtavimas buvo itin paplitęs ir skaudžiai veikė ūkį. Todėl M. Valančiaus propaguojama blaivybė buvo sutikta su dideliu valstiečių džiaugsmu.
Vis dėlto blaivybės draugijos buvo persekiojamos visus šešerius egzistavimo metus, o 1864 m. jas uždraudėMichailas Muravjovas. Dideli blaivybės draugijų priešininkai buvo dvarininkai ir visi, uždarbiavusieji iš degtinės. Blaivybei išplitus, akcizus išsipirkusieji patyrė milžiniškus nuostolius.
Kita kliūtis draugijoms organizuoti –carinės Rusijos įstatymai, draudę steigti bet kokias draugijas ar brolijas be atskiro leidimo. Blaivybę tiek metų gelbėjo tai, kad idėjai pritarė patscaras. Vis dėlto kunigai buvo nuolat persekiojami ir skundžiami, kad taiko fizines bausmes girtaujantiems – dauguma skundų buvo melagingi arba kalti būdavo patys valstiečiai, ne kunigai. Draudžiama buvo surašinėti žmones į blaivybės knygas, juos prisaikdinti.
Blaivybės sąjūdis ne tik skatino žmones negerti, bet juos suvienijo, padėjo pamatus tautinei savimonei ugdyti.
Keliolika religinės paskirties knygų.
| Romos katalikų bažnyčios vadovai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Jonas Krizostomas Gintila |  1850–1875 m. | Po to: Aleksandras Kazimieras Beresnevičius |
