Ikikolonijiniu laikmečiu mikmakai gyveno Šv. Lauryno įlankos pakrantėse bei salose, Naujosios Škotijos pusiasalyje, vėliau ėmė keltis į Niufaundlandą.XIX a. kartu su giminingomismalesitų,pasamkvodžių,penobskotų tautomis sudarėVabanakio konfederaciją. Kariavo su kaimyniniaisirokėzais, iš jų perėmė kultūrinių bruožų. Mikmakai su europiečiais susidūrėXVI a., nuoXVIII a. perkelti į rezervacijas.
Tradicinės mikmakų žemės
Mikmakų tradicinė kultūra panaši į kitų subarktikos indėnų – vertėsimedžiokle,žvejyba, jūrinių žinduolių gaudymu, rankiojimu, augino tabaką. 2-3 giminingų šeimų būriai vasaromis susiburdavo į gyvenvietes (po 200 ir daugiau žmonių), turėdavo savo vadą.
Nuo XVIII a. perėjo prie samdomųjų darbų (daugiausia medkirtystės), prekinės žvejybos, amatų, bulvių auginimo, uogų rinkimo. XX a. susiklostė atskirų rezervacijų specializacija –omarų iraustrių gaudymas,krepšių pynimas, medienos apdirbimas, turistų aptarnavimas ir kt.
Mikmakų valdos dalijosi į 7 žemes, iš kurių svarbiausia laikytas Onamagas (Keip Bretono sala), kur gyvendavo dvasinis mikmakų vadas.
Tradiciškai būdinga didžiojišeima. Seniau buvo paplitusipoligamija, atidirbimas už nuotaką.[1]