Mazačas (it.Masaccio, tikr. it.Tommaso di Giovanni di Simone Cassai, g.1401 m.gruodžio 21 d. San Džiovani Valdarne – m. apie1428 m.Romoje) – XV a. pr. Italijosankstyvojo renesanso tapytojas. PoDžoto vienas reikšmingiausių italų dailės inovatorių.
Mazačas (tikras vardas Tomasas) gimė 1401 m. gruodžio 21 d. Kastel San Džiovanyje (dabar San Džiovanis Valdarnas,Areco provincijoje). PravardėMazačas reiškia „Didysis Tomas“ ir tikriausiai duota, kad atskirti nuo kartu dirbusio tapytojoMazolino („Mažojo Tomo“). 1418 m. spalį jis paminėtas dirbantisFlorencijoje. Nėra žinoma, pas ką jis mokėsi. Tikėtina, kad dailės pradmenų jis galėjo išmokti iš savo gimtojo miestelio tapytojo Marioto, Kristofano sūnaus (Mariotto di Cristofano), kuris dėl vedybų buvo susijęs su Mazačo šeima giminystės ryšiais ir 1419 m. paminėtas dirbantis Florencijoje. Tikėtina, kad Mazačas taip pat galėjo mokytis Bičio, Lorenco sūnaus (Bicci di Lorenzo) dirbtuvėse, nes paminėta, kad pas Bičį 1421 m. mokėsi Mazačo jaunesnis brolis Džovanis. Be šių, menko talento dailininkų jam tikriausiai didžiausią įtaką turėjo Florencijos tapytojai Džovanis di Frančeskas Toskanis,Džentilė da Fabrianas (po 1420 m.) ir perspektyviojo vaizdavimo tapyboje klausimu domėjęsis skulptoriusDonatelas.
Švč. Trejybė (freska)
1422 m. sausio 7 d. Mazačas įstojo į Florencijos gydytojų ir vaistininkų gildiją (Arte dei Medici e Speziali), kurioje taip pat registravosi tapytojai. Tuo metu Mazačas jau turėjo nuosavas dirbtuves ir tų pačių metų balandžio 23 d. jis užbaigė pirmąjį datuotą darbą − triptiką Šv. Juvenalio bažnyčiaiKašoje. Po kiek laiko jis gavo užsakymą nutapytifreską vienuolių karmelitųkluatre paminint jų bažnyčios pašventinimą, įvykusį 1422 m. balandžio 19 d. Šis darbas pražuvo XVI a., bet buvo pagirtas ankstyvųjų autorių, tarp jųDž. Vazario, už originalumą nutapant pilnai trimates figūras ir veikėjų portretų realistiškumą. 1424 m. Mazačas įstojo į tapytojų Šv. Luko draugiją ir tikriausiai tais metais pradėjo bendradarbiauti suMazolinu, apie kurį Dž. Vazaris neteisingai rašė, kad jis buvo Mazačo mokytojas. Mazolinas, kuris turėjo išvykti į Vengriją, paprašė Mazačui padėti užbaigti jo darbus. Mazačo rankų darbą galima atsekti Madonos, Kūdikio ir viršutinio angelo dešinėje pusėje figūrose „Madonos su kūdikiu ir Šv. Ona“ altoriniame paveiksle, skirtame Šv. Ambraziejaus bažnyčiai (dabarUficiuose). Jis taip pat nutapė pusę freskų karmelitų bažnyčiosBrankačių koplyčioje. Mazolinas tikriausiai nutapė lubų freskas (sunaikintos) ir paminėtas dirbęs kartu su Mazaču iki 1425 m. rugsėjo, kada išvyko į Vengriją.
Dar pilnai neatlikęs darbų Brankačių koplyčioje Mazačas išvyko įPizą, kur 1426 m. vasario−gruodžio mėnesiais paminėtos įvairios išmokos jam užpoliptiką, skirtą vietos karmelitų bažnyčiai. Šis darbas nuo to laiko buvo išardytas ir kai kurios dalys pražuvo. 1427 m. sausio 23 d. Mazačas paminėtas Pizoje, o liepos 29 d. mokesčių klausimais paminėtas Florencijoje. Tikėtina, kad tuo metu nutapė „Švč. Trejybės“ freskąŠv. Marijos Naujoje bažnyčioje. Tikriausiai tų metų pabaigoje jis išvyko įRomą, kur pradėjo altorinę tapybąŠv. Marijos Didžiosios bazilikos Kolonų koplyčioje. Jis nutapė vieną panelę ir buvo pradėjęs kitą, kai netikėtai mirė. Šiuos jo darbus užbaigti buvo patikėta Mazolinui. Paminėta, kad Mazačas mirė Romoje ir jam buvo 27 ar 28 metai, kas nurodo labiausiai tikėtiną 1428 m. mirties datą. Nepaisant ankstyvos Mazačo mirties ir vos apie 6 metus trukusios tapytojo veiklos jau amžininkai suvokė jo tapybos naujoviškumą ir reikšmę Italijos tapybos vystymesi. Jis iškėlė savo tapybos darbų veikėjų prakilnumą per realistinį fiziškų apimčių ir aplinkos erdvių perspektyvųjį vaizdavimą. Pasak Dž. Vazario, ikiMikelandželo visi geriausi Florencijos dailininkai mokėsi iš Mazačo freskų Brankačių koplyčioje.
Plėtodamas linijinės perspektyvos teoriją, Mazačas pirmasis sienų tapyboje panaudojo erdvinę perspektyvą.Tapybos istorijos atžvilgiu svarbi „Švč. Trejybės“ freska (Florencijos S. Maria Novela bažnyčioje). Freskos Florencijos karmelitų Švč. Mergelės Marijos bažnyčiosBrankačių koplyčioje dar svarbesnės negu poliptikas: jos nutapytos tarp apie1425–1426 m. ir Mazačo kelionės į Romą apie1428 m., todėl yra to paties laikotarpio kaip ir poliptikas (o trečdalis viso ciklo sunyko per gaisrąXVIII a.) Manoma, jog Mazačo išvykus į Romą, kai kurios portretinės galvos liko nebaigtos.
Ankstyvųjų šaltinių teigimu, Brankačių koplyčioje tapė trys menininkai: Mazačas,Mazolinas irFilipinas Lipis (šis čia tapė XV a. paskutiniame dešimtmetyje, todėl jo vėlyvojoquattrocento stilių atskirti palyginti paprasta, nesunku įvertinti ir bendrą jo įnašą tapant šią koplyčią).Freskos, savo stiliumi derančios su Pizos poliptiku, priskiriamos Mazačo, o tos, kuriose labiau justi tarptautinės gotikos stilius – Mazolino rankai. Mazačas nutapė šias freskas viršutiniame registre: „Išvarymas iš rojaus“, „Mokesčių pinigai“ ir „Šv. Petras, krikštijantis žmones“. Apatiniame registre: „Šv. Petras, išgydantis ligonį“, „Šv. Petras, dalijantis išmaldą“ ir jis buvo pradėjęs tapyti freską „Teofilo sūnaus prikėlimas“, kurią po 60 metų užbaigėFilipinas Lipis.
Tradiciniai Mazačas kūriniai (pvz., freska „Mokesčių pinigai“) yra matas, pagal kurį atskiriami Mazačo ir Mazolino kūriniai. Mazačo stilius – didingas bei paprastas. Dailininkas mažai naudojosi kontūru, o masyvias figūras lipdė iš paprastų spalvos ir tono kontrastų. Figūrų grupės komponuotos sujungiant jas į visumą, kai kiekviena išlaikiusi savo tapatybę, suvokiama kaip didesnės visumos dalis.Dž. Vazaris taip įvertino Mazačo stilių:„Jei apie iki jo (Mazačo) laikų atliktus darbus galima pasakyti, kad jie buvo tapyti, tai jo yra gyvi, realūs ir naturalūs“.[1]
