Saloje nuo seno gyvenoaravakai, kuriuos išstūmėkaribai. Šie salą vadinoJouanacaëra („iguanų sala“).
Kristupas Kolumbas buvo pirmasis europietis, kuris atrado Martiniką1502 m.birželio 15 d. savo ketvirtosios ir paskutinės kelionės po Naująjį Pasaulį metu. Europiečiai nebuvo kolonizavę salos iki1635 m., kol į salą neįsikėlėPierre Belain d‘Esnambuc su šimtu prancūzų kolonistų išSent Kitso. Jie iškirto miškus cukranendrių auginimui, tokiu būdu smarkiai padidindami įtampą su vietiniais gyventojais karibais.1660 m. tie karibai, kurie išliko gyvi po kovų su prancūzais buvo priverstinai iškeldinti iš salos. Darbui cukranendrių plantacijose buvo gabenami vergai juodaodžiai išAfrikos.
Tarp1794 ir1815 m. sustiprėjoAnglijos įtaka Martinikoje. Šiuo laikotarpiu sala priklausė tai prancūzams, tai anglams. Vergovė saloje buvo panaikinta po anglų valdymo, bet vėl atstatyta po1802 m., kaiAmjeno sutartimi Martinika buvo atiduota Prancūzijai irNapoleonas Bonapartas grąžino vergovę. Oficialiai vergovė išliko iki1848 m. Po to visi vergai tapo Prancūzijos piliečiais.
Tuo metu Martinikos sostine buvoSen Pjeras, kuris buvo laikomas didžiausiu kultūriniu miestuVest Indijoje. Tačiau1902 m.gegužės 8 d. miestas buvo sugriautas išsiveržusio ugnikalnioMon Pelė. Visi 28 000 gyventojų žuvo, išskyrus du ar tris gyventojus. Miestas buvo atstatytas, tačiau prarado abu buvusius statusus – ir miesto sostinės, kuriuo tapoFor de Fransas ir kultūrinio miesto reputaciją.
1946 m. Martinika iš Prancūzijos gavo užjūrio departamento statusą.1974 m. Martinika gavo dar didesnę autonomiją.
Martinikos sala yra vyno –martini gimtinė. Jis, gabenamas laivais ir Atlanto vandenyno audrų blaškomas, pasak legendos, įgaudavo nepakartojamą skonį. Taip pat iš Martinikos yra kilę sargybiniai šunys –mastifai, kurių veislė buvo išvesta plantacijų saugojimui.
Sala driekiasi iš pietryčių į šiaurės vakarus 70 km, plotis siekia 30 km. Martinikos sala vidutiniškai 900 m iškilusi virš jūros lygio. Lygumos driekiasi siauru ruožu palei krantą, be to, lyguma plyti ir salos centre. Aukščiausia viršūnė – veikiantisMon Pelė ugnikalnis (1379 m), 1902 m. sunaikinęs Sen Pjero miestelį (žuvo 28 000 žmonių). Taip pat stūkso vulkaninės kilmėsKarbė kalnai.
Trečdalis salos vis dar apaugę miškais, kur daug atogrąžų kietmedžių. Kalnuose atogrąžų miškai tankūs, siauri slėniai derlingi, o ugnikalniai veikiantys. Miškingiausia yra Martinikos šiaurė. Žemdirbystei naudojama žemė sudaro 10,38 %.
Martinikos klimatas tropinis, drėgnas. Lietingasis sezonas tęsiasi nuo liepos iki spalio mėnesio. Šalis yra pažeidžiamauraganų, kurie vyksta maždaug kas aštuonerius metus. Vidutinė metų temperatūra 17,3 C°.
Martinikos ekonomika remiasicukranendrių,bananų auginimu, turizmu ir lengvąja pramone. Žemės ūkis sudaro 6 %BVP, o lengvosios pramonės sektorius 11 %BVP. Cukraus produkcija sumažėjo, nes dabar dauguma cukranendrių naudojama gamintiromui. Bananų eksportas auga, dauguma iš jų keliauja įPrancūziją. Importuojama mėsa, daržovės, grūdai.
Turizmas, kuris dabar tapo svarbesnis už žemės ūkį, samdo 11 000 žmonių.
Prancūzija saloje pastatė naftos perdirbimo gamyklą, kurioje perdirbama, o vėliau kitur išvežama žaliavinė nafta iš Venesuelos bei Trinidado ir Tobago.
.jpg)
