Malajai (malaj.melayu) –Pietryčių Azijos tauta, gyvenanti Malaizijoje, Brunėjuje, Indonezijoje ir kitoseMalajų salyno valstybėse. Kalbamalajų kalba, priklausančiamalajų polineziečių grupei. Didžioji dauguma (99 %) malajiečių yra musulmonai (beveik visisunitai), išlikoanimizmo,hinduizmo apraiškų.[1]
Malajai suvaidino didžiulį vaidmenį Malajų salyno istorijoje. Tai buvo viena svarbiausių tautų greta javiečių, sundų, baliečių, bugių ir kt. Malajų istorinės sritys koncentravosi derlingose lygumose rytųSumatroje irMalakos pusiasalyje, kurie, apglėbę Malakos sąsiaurį, vieną iš nedaugelio įėjimų į Malajų salas, buvo labai svarbios strategiškai vietos. Čia ir formavosi malajų valstybės.
Malajai dalyvavoaustroneziečių tautų migracijoje. Spėjama, kad jų tauta susiformavoBorneo salos vakarinėje dalyje, iš kur jie apgyvendino rytų Sumatrą ir Malakos pusiasalį.
Malajus, kontroliuojančius Malakos sąsiaurį, gana anksti pasiekdavo naujovės iš išorinio pasaulio, t. y. iš už salyno ribų.
Anksčiausiai vystėsi Malakos pusiasalio dalis, kuri dabar yra šiaurėsMalaizijoje ir PietųTailande. Jau pirmaisiais mūsų eros amžiais čia kūrėsi tokie miestai kaipKedahas,Pon pon (dab.Kelantane),Langkasuka (TailandoPattani provincijoje),Tambralinga (TailandoNakhon Si Thammarat provincijoje) ir kiti. Malajų gyvenamos sritys ir valstybės driekėsi iki pat siauriausiosKra sąsmaukos dalies. Jie kontroliavo intensyvią prekybą tarp Indijos ir Kinijos. Kurį laiką čia hegemoniją buvo įgijusi Langkasuka, tačiau atskiros valstybės turėjo nemažai savivaldos.
Pati žymiausia malajų hinduistinė valstybė buvoŠrividžaja, kilusiPalembange. Nuo VII a ji kontroliavo visas malajų gyvenamas teritorijas: rytų Sumatrą, Malakos pusiasalį ir vakarų Borneo. Šiaurėje ji ribojosi suKhmerų imperija pačioje siauriausioje Kra sąsmaukos dalyje. Ši valstybė XI a pradžioje nusiaubė irJavos valstybesSundą beiMedangą, bet vėliau pati buvo užpulta tamilų Čolos valstybės, dėl ko labai nusilpo.
XIII a Šrividžaja ir visos malajų sritys buvo įjungtos į javiečiųMadžapahito imperiją.
Islamas malajus pasiekė labai anksti. XII a islamą priėmėKedaho valstybė, tapusi sultonatu. XIII a islamizuota Langkasuka, pasivadinusiPattani.
Didžiausias islamo suklestėjimas malajų istorijoje yra siejamas suMelakos sultonatu. Jį įkūrė Palembango princasParamešvara. 1400 m jis pabėgo iš Palembango, kurį laiką gyvenoSingapūre, o vėliau įkūrėMelakos uostą, tapusį stipriausiu Malajų salyno miestu. Šis uostas ilgainiui ėmė kontroliuoti visas malajų istorines sritis. Buvo vykdoma ir intensyvi kolonizacija kitose salose: malajai apgyvendinoBrunėjų ir nešė islamą įFilipinų salas.
1511 mportugalai užėmė Melaką, tokiu būdu pradėdami kolonizacijos laikotarpį Malajų salyne. Nors malajai ne kartą puolė tvirtovę, norėdami ją atsiimti, jiems nepavyko. Sultonato sostinė perkelta įDžiohoro miestą. Džiohoro sultonatas dar šimtą metų išlaikė hegemoniją malajų teritorijose, kovodamas su portugalais iračehais, tačiau XVII a jis nebegalėjo atsispirtiAčeho sultonato agresijai. Šis sultonatas užvaldė visą Sumatros šiaurę ir Malakos pusiasalį.
XVIII a malajų istorinėse srityse nebebuvo vieningos valdžios, o viešpatavo smulkūs sultonatai, tokie kaipPalembangas,Džiambi,Pahangas ir kiti. Visi jie po olandų ir britų kolonizacijos atsidūrė šių dviejų valstybių valdžioje, nors kai kur jų senosios teritorijos, atsispindinčiosMalaizijos irIndonezijos administracijoje, ir nominali sultonų valdžia (Malaizijoje) buvo išsaugota iki dabar.
