Magnetarais tampa daug masyvesnės užSaulę žvaigždės.Supernovos sprogimas nuneša didesnę dalį medžiagos, paliekant tiktai karštą, didelio tankio šerdį. Jeižvaigždės masė nesiekia dviejų Saulės masių, ji virstaneutronine žvaigžde. Žvaigždeikolapsuojant, ji išsaugo savokampinį sukimosi momentą. Dėl to ji pradeda greičiau suktis apie savo ašį. Magnetarai skiriasi nuo neutroninių žvaigždžių tuo, kad turi stiprųmagnetinį lauką ir sukasi šiek kiek lėčiau ("tik" kartą ar du per sekundę), palyginus su įprasta neutronine žvaigžde (kuri sukasi nuo kelių iki kelių šimtų kartų per sekundę). Dėl greito sukimosi ir traukimosi žvaigždės magnetinis laukas sustiprėja iki 1011teslų (pvz., susitraukus du kartus, laukas sustiprėja keturis).
Magnetaromagnetinio lauko energija viršija žvaigždės savojo sukimosi apie ašį energiją. Magnetinis laukas stipriai veikia pačios žvaigždės ir krentančios ant jos medžiagosplazmą. Judėjimas, statmenas magnetinio lauko jėgų linijoms, yra iškreipiamas, dėl to atsiranda stipruselektromagnetinis spinduliavimas.
Dėl stipraus laukoanizotropiškumo žvaigždės medžiaga yradeformuota. Deformacija didėja, augant magnetiniam laukui, dėl ko žvaigždė yra nestabili. Dėl šio nestabilumo sukaupta energija gali būti išlaisvinama sprogimo pavidalu. Tokį procesą galima palyginti suŽemės drebėjimu. Magnetaro lauko virpesys išlaisvina 1039J eilės energiją. Tuo metu emituojamirentgeno irgama spinduliai pagal intensyvumą palyginami susupernovos sprogimu.
Magnetaro gyvavimo trukmė yra trumpa. Jo magnetinis laukas išnyksta per 10 tūkstančių metų. Jam išsekus, pasibaigia rentgeno ir gama spinduliųemisija. Žinant šiuo metu stebimų magnetarų skaičių, galima teigti, kadmūsų galaktikoje yra virš 30 milijonų šių savo gyvavimo laikotarpį baigusių žvaigždžių.
