Lubos – viršutinėsienas jungianti patalpos konstrukcija. Gali būti apatinė perdangos arbastogo dalis arba po ja pakabinta atskira konstrukcija (kabamosios lubos). Paprastai lubos gyvenamuose būstuose, nesudėtingos konstrukcijos pastatuose būna horizontalios, kartais (pvz., bažnyčiose, rūmuose) – erdvinės (skliautinės, kevalinės).
Lubos gali būti įvairiai dekoruojamos (tinkuojamos, dengiamos medinėmis, plastikinėmis, izoliacinėmis lentelėmis, puošiamoskarnizais, raižytais ornamentais, reljefais,kesonais, tapomos). Ypač puošnios būna bažnyčių, mečečių, rūmų lubos, gausiai puošiamosfreskomis, tapyba. Lubose įtaisomi šviestuvai, ventiliatoriai, gaisro apsaugos sistemos ir pan.
I tūkstm. pr. lietuvių būstų lubos buvo daromos iš suglaustų ir moliu apglaistytųkarčių. Nuo XIV a. mūrinėse pilyse, bažnyčiose, visuomeniniuose pastatuose lubos dažniausiai buvo skliautinės. XVI a. būta medinių kesoninių lubų. Nuo XVIII a. gyvenamuosiuose namuose dengtos pjautiniųlentų lubos, nuo XX a. pr. – suleistų pjautinių lentų, vėliau ir tinkuotos, dažytos, apdailinėmis medžiagomis apmuštos ar apklijuotos lubos.[1] XXI a. pr. plinta įtempiamos, gipso kartono lubos.
Mitologinėje vaizdinijoje namo lubos (ir stogas) prilyginami galvai (kiaušui) ir dangui.[2]
