Devynerių metų Liudvikas XV. Regento užsakytas portretas, 1719 m. (Žanas Rankas)
Liudvikas XV gimė 1710 m. vasario 15 d.Versalio rūmuose. BuvoLiudviko XIV provaikaitis irBurgundijos kunigaikščio „Mažojo Dofino“ ir jo žmonos Marijos Adelaidės Savojietės sūnus. 1712 m. mirus abiem jo tėvams ir vieninteliam išgyvenusiam broliui, penkerių metų Liudvikas poLiudviko XIV mirties 1715 m. vasario 1 d. tapo karaliumi. Iki pilnametystės (13 metų) jo vardu valdė regentasPilypas II Orleanietis – Liudviko XV pirmtako Liudviko XIV sūnėnas.[1] Liudvikas XVReimso katedroje karūnuotas 1722 m. spalio 25 d. Netrukus, 1723 m. vasario 16 d., teisingumo patalo (pranc.lit de justice)[a] ceremonijos metuParyžiausparlamente karalius paskelbtas pilnamečiu.[3] 1726 m., sekdamas savo pirmtako pavyzdžiu, panaikino ministro pirmininko pareigybę, bet valdžia vis vien atiteko jo auklėtojui Andrė Herkiuliui de Fleri, valdžiusiam iki pat mirties 1743 m.[4] Fleri vykdė taikią užsienio politiką: išvengta didesnių karų, išskyrus dėl Liudviko XV uošvioStanislovo Leščinskio pretenzijų įAbiejų Tautų Respublikos sostą kilusio 1733–1738 m. ATR įpėdinystės karo.[5] Po jo Leščinskiui atiteko Prancūzijai jau ilgai grėsmę kėlusiLotaringijos kunigaikštystė.[6][7] Mirus Stanislovui Leščinskiui Lotaringija prijungta prie Prancūzijos ir pertvarkyta į generalitetą (pranc.généralité), prižiūrimą karaliaus intendanto.[8]
1725 m. vedė nuverstoLenkijos karaliaus irLietuvos didžiojo kunigaikščioStanislovo Leščinskio dukterįMariją Leščinską. Santuoka per įgaliotinįStrasbūro katedroje įvyko rugpjūčio 15 d. Ceremonija rugsėjo 5 d. patvirtintaFontenblo rūmų koplyčioje, dalyvaujant pačiam Liudvikui. Jaunąją lydėjo karaliaus siųsta ministro pirmininko sesuo madmuazelė de Klermon (Clermont), daugybė karietų ir tarnų, tačiau Marijai Leščinskai pasitikti nebuvo surengta naujomsPrancūzijos karalienėms įprastų oficialių demonstracijų, diplomatų sutikimų ar pompastiško priėmimo sostinėje.[9] 1727–1737 m. pora turėjo 10 vaikų.[1]
1740 m. spalio 29 d. pasiuntinys Liudvikui XV, medžiojusiamFontenblo, pranešė apieŠventosios Romos imperijos imperatoriausKarolio VI mirtį ir numatomą jo duktersMarijos Teresės įpėdinystę. Dvi dienas mąstęs karalius nusprendė nesikišti, nebent būtų nuspręsta išrinktiprotestantą.[10] 1738 m. Prancūzija sutiko palaikytiBavarijos kurfiurstoKarolio VII pretenziją įimperatoriaus sostą, nors 1735 m. buvo pripažinusi Pragmatinę sankciją, sostą užtikrinusią Marijai Teresei.[11] Netrukus kiloAustrijos įpėdinystės karas, kuris truko 1740–1748 m. Karą pabaigusia Acheno taika patvirtinta Pragmatinė sankcija ir pripažinta Marijos Teresės teisė į imperijos sostą.[12]
Liudviko XV portretas, 1748 m. (Morisas Kantenas de La Turas)
1743 m. sausį mirus Andrė Herkiuliui de Fleri, karaliaus karo ministras jam parodėLiudviko XIV vaikaičiuiPilypui V rašytą laišką, kuriame šis jį skatino „nesileisti valdomam kitų, klausyti savo Tarybos, tačiau spręsti pačiam“.[13] Paklausęs pirmtako patarimo, Liudvikas ėmė valdyti asmeniškai.[5]
Nors Liudvikas XV iš pradžių buvo atsidavęs savo žmonai, ji buvo neenerginga, nuolatos nėščia ir išvarginta motinystės, todėl karaliaus ėmė nebetenkinti. Nuo 1732 m. jis santykiavo su įvairiomis meilužėmis. Iš jų svarbiausia buvoMadam de Pompadur (tikras vardas Žana Antuanetė Puason),Versalyje gyvenusi nuo 1745 iki savo mirties 1764 m. Jos veikla turėjo didelę įtaką tiek politikai, tiek menams ir kultūrai.[14] Liudvikui valdantPrancūzijos architektūroje, dailėje vyravo karaliaus garbei pavadintas „Liudviko XV stilius“ (pranc.style Louis XV).[15]
Liudviko XV laikais klestėjo įvairios intrigos, kurias karalius naudojo užsienio politikai valdyti: apie 1748 m. buvo įsteigta vadinamoji „Karaliaus paslapties“ (le Secret du roi) privačių diplomatinių ryšių sistema. Jo neveiksmingas valdymas sumenkinokaraliaus galią ir paskatinoDidžiosios Prancūzijos revoliucijos pradžią.[1]
Liudviko XV meilužė Madam de Pompadur, 1756 m. (Fransua Bušė)
PoAustrijos įpėdinystės karo Acheno sutartimi įtvirtinta taika truko vos septynerius metus: (teisingai) manydamas, kadPrūsijos karalystę pulti ketinaAustrija irRusija, karą 1756 m. rugpjūčio 29 d. peržengęsSaksonijos sieną pradėjoFrydrichas II, kuris taip pat klaidingai manė, jog prie priešų prisidėti ketina Saksonija irPrancūzija. Prūsijos sustiprėjimo išsigandusios į karą Austrijos pusėje stojo Prancūzija, vėliau Rusija irŠvedija. Iš pradžių karas buvo nepalankus Prūsijai, bet 1762 m. mirus Rusijos imperatoreiJelizavetai į sostą atėjęsPetras III pasitraukė iš karo ir palengvino Prūsijos padėtį. Jį nuvertusiJekaterina II laikėsineutraliteto.[16] Prancūzija suDidžiąja Britanija taip pat kariavo kolonijose Šiaurės Amerikoje, kurių didžiąją dalį po karo Prancūzija prarado. 1763 m. vasario 10 d. šiedvi šalys pasirašė Paryžiaus taiką. Taika tarp Prūsijos, Austrijos ir Saksonijos buvo paskelbta Hubertusburgo sutartimi (1763 m. vasario 15 d.). Karą pabaigusios sutartys numatė taikąstatus quo ante bellum[b] sąlygomis ir nenulėmė jokių teritorinių pokyčių Europoje.[16]
1774 m. balandžio 26 d., su meiluže Madam de Bari ir palyda vykdamas į Mažąjį Trianoną (pranc.Petit Trianon), esantįVersalio soduose, karalius pasiskundė prastai besijaučiantis. Jis buvo perkeltas į Versalio rūmus, kur juo rūpinosi 6 gydytojai ir 6 chirurgai. Netrukus paaiškėjo, kad Liudvikas XV sergaraupais. Gegužės 1 d. atvykęsParyžiaus arkivyskupas neįleistas į jo kambarį, siekiant karaliaus neišgąsdinti. Gegužės 3 d. jis pats pasikvietė arkivyskupą. Gegužės 7 d. Liudvikas atlikoišpažintį, jam suteiktasPaskutinis patepimas.[17] Gegužės 10 d. Liudvikas XV mirė.Prancūzijos karalystės sostas atitekoLiudvikui XVI.[4][18]
Liudvikui XV arMadam de Pompadur dažnai priskiriama frazė „Po mūsų – nors ir tvanas“ (pranc.Après nous, le déluge). Tačiau šis sakinys paprastai pateikiamas be konteksto: kalbėdamas apie „tvaną“, karalius turėjo omenyje ne revoliuciją, oHalio kometą, kurios pasirodymas buvo pranašaujamas 1757 m. Manyta, jog ši kometa sukėlėTvaną, minimąBiblijoje. Biografo Mišelio Antuano teigimu, tai tebuvo karaliaus mokslinį išsilavinimą parodęsjuodasis humoras. Kometai pro Žemę praskriejus 1759 m. balandį ji sulaukė daug dėmesio ir nerimo, bet jokio potvynio visgi nesukėlė.[19]
Kairiajame mėlyname skyde pavaizduotos trys auksinės lelijos (Prancūzijai), dešiniajameraudoname skyde pavaizduota auksinė sukryžiuota ir skydą juosianti grandinė (Navarai)
Skydininkai
Skydus laiko du angelai. Kairysis angelas laiko Prancūzijos herbinę vėliavą ir dėvi apsiaustą su tuo pačiu herbu. Dešinysis angelas taip pat laiko Navaros herbinę vėliavą ir tokį patį apsiaustą. Abu stovi ant debesų
Devizas
Ant mėlynos juostos auksinėmis raidėmis užrašytas Prancūzijos karo šūkis „MONTJOIE SAINT DENIS“
↑Lit de justice (liet.Teisingumo patalas) – išskirtinėParyžiausparlamento sesija, kuriojekaralius kreipėsi į parlamentą. Atvykus karaliui negaliojo jokia parlamento narių valdžia – taip įtvirtinti dekretai ir privilegijų raštai, kuriuos parlamentas buvo atsisakęs priimti. Pavadinimas kilo iš patalo, ant kurio ceremonijos metu sėdėjo karalius.[2]
↑Status quo ante bellum (lot.) – padėtis, buvusi prieš karą.
.jpg)
