Lietuvos pavadinimo kilmė nėra tiksliai žinoma. Kadangi daugelis baltų etnonimų yra kilę nuo upių pavadinimų, Lietuvos pavadinimas siejamas su upelioLietava pavadinimu.[7] Kadangi tai nedidelis upelis, ši prielaida kelia prieštaravimų, kad toks mažas upeliukas negalėjo suteikti pavadinimo didelei žemei ir genčiai. IstorikasArtūras Dubonis valstybės pavadinimą kildina iš žodžioleičiai, kuriais XIV–XV a. šaltiniuose vadintas kunigaikščio tarnybinių asmenų sluoksnis. Tai buvo kariai kolonistai, kurie prie didžiojo kunigaikščio valdų prijungtose žemėse įtvirtindavo valdžią.[8]
Į dabartinę Lietuvos teritoriją pirmieji gyventojai atsikėlė po paskutiniojo ledynmečio prieš 11–13 tūkstančių metų.[9] Paleolito gyventojai priklausėSvidrų ir PabaltijoMadleno kultūrinėms grupėms.[10] Mezolito gyventojai priklausėNemuno irKundos kultūroms.[11] Pirmieji gyventojai buvo klajokliai, nuolatinių gyvenviečių nekūrė. VIII tūkst. pr. m. e. klimatas šilo, plėtėsi miškai. Gyventojai ėmė mažiau klajoti, užsiėmė vietine medžiokle, žvejyba, rinkimu. Žemdirbystė dabartinę Lietuvos teritoriją pasiekė III tūkst. pr. m. e. Neolite regione paplito virvelinės keramikos kultūrų grupei priklausantiPamarių kultūra, kuri laikomabaltiška. Pirmaisiais mūsų eros amžiais jau išskiriamos baltų gentinės sąjungos, tarp jųžemaičiai irlietuviai.[12]
Baltų gentys nepalaikė artimų kultūrinių ar politinių ryšių suRomos imperija[13], bet prekiavo su Roma (žr.gintaro kelias). Apie 97 m.e.m.Tacitas savo veikale „Germanija“ aprašė aisčius (Aesti), gyvenusius pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje, kurie paprastai siejami su vakarų baltais. Vakariniai baltai anksčiau už kitus diferencijavosi į gentis ir žinios apie juos kitų šalių metraštininkus pasiekė anksčiausiai.Klaudijus Ptolemėjus II a. jau žinojogalindus irjotvingius, o ankstyvųjų viduramžių metraščiuose minimiprūsai,kuršiai iržiemgaliai.[14]
Lietuva pirmą kartą paminėta Kvedlinburgo metraštyje aprašant vyskupoBrunono Kverfurtiečio žūtį Rusios ir Lietuvos pasienyje1009 metų[15]kovo 9 dieną. Vėlesniuose metraščiuose dar minima kita –vasario 14 d., tačiau metų įvairovė didelė. Brunono mirties datą 1009 m. mini 9 iš 25 šaltinių. Viename teigiama, esą tai įvyko 1002 m., penki įvardija 1008 m., vienas – 1010 m. Šaltiniuose nurodo bent septynias žūties vietas – tai Rusios–Lietuvos, Prūsijos–Rusios, Prūsijos–Rusijos–Lietuvos pasienis, Prūsija, Rusija, pečenegų žemės ir Vengrija. X–XI a. rusų metraščiai mini Lietuvą kaip vieną iš žemių, kurios mokėjo duoklęKijevo Rusiai, metraščiuose minimas karinisJaroslavo Išmintingojo žygis į Lietuvą. Nuo XII a. vidurio lietuviai ima puldinėti rusų žemes. 1183 m. nusiaubtos Polocko ir Pskovo žemės, net galingai Naugardo respublikai XII a. pabaigoje ne kartą grėsė lietuvių kariaunų įsiveržimai.[16] Daugėjant iš plėšiamųjų žygių parsivežamo turto ir belaisvių ryškėjo turtiniai skirtumai, išsiskyrė karingieji kunigaikščiai iš kitų perimdami valdžią. Lietuvos teritorijoje gyvavusių kelių skirtingų baltų genčių sukurtų kunigaikštysčių jungimasis į vieną konfederacinę ar federacinę Lietuvos valstybę prasidėjo greičiausiai dar I-ame tūkstantmetyje, tačiau anot vyraujančios istoriografinės sampratos valstybės susidarymas baigėsi tikXIII a. II ketvirtyje, tada hipotetinėsLietuvos žemės arLietuvos kunigaikštystės pagrindu susikūrusLietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.[17]
XIII a. ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvos valstybės pirmuoju valdovu tapoMindaugas, kuris priėmė krikštą ir 1253 m. liepą buvo karūnuotas karaliumi.[18] Vėliau nuo krikšto atsisakė, o 1263 m. buvo nužudytas.[19] Pagoniška Lietuva buvo nuolatiniųTeutonų irLivonijos ordino žygių taikiniu. Nepaisant sunkios ir nuolatinės kovos su Ordinais Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė greitai plėtėsi prisijungdama Rusios kunigaikštystes.XIII a. pabaigoje susiformavoGediminaičių dinastija (pirmieji žymūs dinastijos valdovai –Vytenis irGediminas).
KunigaikštisGediminas diplomatinėmis priemonėmis (daugiausiai ištekindamas dukras) gerokai išplėtė Lietuvos teritoriją į rytus. Jo sūnusAlgirdas toliau tęsė plėtrą karinėmis priemonėmis, prie to taip pat prisidėjo ir jo brolisKęstutis. 1362 m. Algirdas pasiekė svarbią pergalę prieš Aukso Ordąmūšyje prie Mėlynųjų Vandenų ir įsitvirtino pietų Rusioje –Kijeve,Podolėje bei menkai apgyvendintoje Dykroje.[20] Užėmusi Kijevą Lietuvos didžioji kunigaikštystė tapo tiesiogineMaskvos Didžiosios Kunigaikštystės kaimyne ir varžove.[21]
LDK teritorijos kitimas skirtingais laikotarpiais
XIV a. pabaigoje Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą – pietuose jos sienos siekė netJuodąją jūrą, valstybė apėmė dabartinių Lietuvos, Baltarusijos, dalies Ukrainos, Rusijos ir Lenkijos teritorijas.[22] Tuo pačiu metu nuo XIII a. Lietuvos valstybė nuolat kariavo su Vokiečių Ordinu. Geopolitinė situacija tarp Rytų ir Vakarų lėmė tai, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo daugiakultūrė ir daugiakonfesė valstybė. Valdantysis elitas laikėsi religinės tolerancijos, oficialiuose dokumentuose naudota lotynų irsenoji slavų kanceliarinė kalba.[23]
1385 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila sudarė santuoką su Lenkijos sosto paveldėtojaJadvyga ir 1386 m. buvo vainikuotas Lenkijos karaliumi. Taip buvo sudaryta personalinė Lietuvos ir Lenkijos unija.[24] Pagal Krėvos aktą Jogaila įsipareigojo Lietuvą apkrikštyti ir1387 m. atvykęs į Lietuvą pats dalyvavokrikštijimo akcijose, buvo įsteigta Vilniaus vyskupija.[25]
Po dviejų vidaus karų 1392 m. Lietuvoje įsitvirtinodidysis kunigaikštis Vytautas. Valdant Vytautui Lietuva pasiekė didžiausią teritorinį išsiplėtimą, valstybė pradėta centralizuoti,didikai buvo įtraukti į valstybės politiką. 1399 m. Vytauto ir Ordos chanoTochtamyšo pajėgos buvo Aukso ordos pajėgųsumuštos prie Vorsklos upės. Šis pralaimėjimas lėmė tai, kad Vytautui nepavyko įgauti visiškai savarankiško statuso. 1410 m. bendro Lietuvos ir Lenkijos karinio žygio metuŽalgirio mūšyje buvo nugalėtasTeutonų ordinas. Ši pergalė ilgainiui lėmė tai, kad buvo pašalinta kelis amžius trukusi Teutonų ordino grėsmė.
1429 m. sausįLucko kongrese remiantŠventosios Romos imperijos imperatoriui Zigmantui Vytautas gavo karaliaus titulą, tačiau pasiuntiniai, kurie vežė jam karūną 1430 m. rudenį buvo sustabdyti Lenkijos didikų. Buvo išsiųsta kita karūna, tačiau nesulaukęs karūnacijos Vytautas mirė ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje.[26]
Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras, kuris buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi, išplėtėJogailaičių įtaką Europoje. Lenkijos vasalu tapo Prūsija, Čekijos ir Vengrijos sostą užėmė Kazimiero sūnus Vladislovas II. 1492–1526 m. Vidurio Europoje gyvavo Jogailaičių valstybių sistema, apėmusi Lenkiją (su vasalinėmis Prūsija ir Moldavija), Lietuvą, Čekiją ir Vengriją.
Jogaila nesujungė Lietuvos ir Lenkijos į vieną valstybę – šių valstybių santykiai XV a. – XVI a. pradžioje nebuvo pastovūs – Lietuva dažnai turėjo atskirą valdovą iš Gediminaičių dinastijos, kurį rinkosi atskirai nuo Lenkijos. XV a. pabaigoje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystės pašonėje sustiprėjo Maskvos Didžioji Kunigaikštystė, kuri ėmė pretenduoti į visas Rusios žemes. Visą XV a. rusenęs konfliktas su Maskva XV a. pabaigoje peraugo į karą.[27] Kelis dešimtmečius trukę karai išsekino šalį, neigiamai paveikė jos finansus, valstybė neteko didelės savo teritorijos dalies. Lietuvos kariuomenei pavyko pasiekti ir ženklių pergalių. 1514 m. rugsėjo 8 d. didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio vadovaujama 30 000 lietuvių ir lenkų kariuomenėOršos mūšyje sumušė apie 80 000 Maskvos karių, užėmė jų stovyklą bei paėmė jų vadą ir daugybę karių į nelaisvę[28], bet LDK neįgijo persvaros šiame kare.
Kovose prieš Maskvą ir ypač prasidėjus Livonijos karui Lietuvos didikai ir bajorija tikėjosi paramos iš Lenkijos, kuri siekė įsitvirtinti Livonijoje ir reikalavo unijos stiprinimo. Be to, buvo baiminamasi Jogailaičių dinastijos išmirimo ir su tuo susijusio netikrumo dėl naujo valdovo.[29] Tokiomis aplinkybėmis sudarytaLiublino unija (1569 m.). Jos aktu Lietuvos ir Lenkijos personalinė unija buvo pertvarkyta į vadinamąjąAbiejų Tautų Respubliką, turėjusią bendrą valdovą ir bendrąSeimą, tačiau išlaikiusią atskiras sienas, muitus, kariuomenes, teisę, valstybines pareigybes ir institucijas.[30] Lietuvoje liko galiotiLietuvos statutas.[31]
Livonijos karas baigėsiJam Zapolės paliaubomis, sudarytomis dešimčiai metų 1582 m. sausio 15 d. Pagal jas Abiejų Tautų Respublika atgavo Livoniją, Polocką ir Veližą, tačiau grąžinoDidžiuosius Lukus Rusijos carystei. Paliaubos 1600 m. buvo pratęsto dar dvidešimčiai metųLevo Sapiegos diplomatinės misijos pasBorisą Godunovą metu.[32] faktiškai paliaubos nutrūko 1605 m. lenkų didikams pradėjus remtiDmitrijaus apsišaukėlio pretenzijas į Rusijos sostą ir prasidėjus1605–1618 m. karui.
„Aukso laisvė“ – 1573 m. karaliaus rinkimai
XVI a. vid. – XVII a. vid. veikiamiRenesanso irprotestantiškosios Reformacijos suklestėjo kultūra, menai ir švietimas. Išmirus Gediminaičių dinastijai, Lenkijos ir Lietuvos valdovus pradėta rinkti iš visų norinčių kilmingų kandidatų. Renkami valdovai turėjo patvirtinti visas bajorų anksčiau gautas teises. Didikų ir bajorų įtaka valstybėje labai sustiprėjo, iš esmės jokie rimtesni sprendimai negalėjo būti priimami be bajorų Seimo sutikimo. Seimai dažnai baigdavo nepriėmus jokių sprendimų, tam palankias sąlygas sudarėliberum veto teisė, teoriškai leidusi bet kuriam vienam atstovui atmesti bet kokį sprendimą. Savo klestėjimą Abiejų Tautų Respublika pasiekė XVII a. pradžioje. Seimuose dominavo didikai, kurie nebuvo linkę įsivelti įTrisdešimties metų karą. Neutralumas šiame kare leido išsaugoti šalį nuo politinių ir religinių konfliktų, kurie nusiaubė didžiąją Europos dalį. Abiejų Tautų Respublika kovojo suŠvedija, Rusija irOsmanų imperijos vasalais ir net rengė ekspansinius karus prieš savo kaimynes. Didžiosios suirutės Maskvoje metu Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė kelis kartus įžengė į Rusiją iružėmė Maskvą, kurią išlaikė savo rankose nuo 1610 m. rugsėjo 27 d. iki 1612 m. lapkričio 4 d., kai buvo išstumti po apsiausties.[33]
XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje Lietuvos-Lenkijos valstybė persirito į savo saulėlydį. 1655 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje jos sostinę Vilnių užėmė kazokų kariuomenė.[34] Rusijos kariuomenė nusiaubė miestą, jos bažnyčias ir dvarus. Buvo nužudyti 8-10 tūkst. gyventojų, miestas degė 17 dienų. Rusijos kariuomenė didelę dalį Lietuvos laikė užėmusi iki 1661 m. Tuo metu prarasta daug istorinio ir kultūrinio palikimo, didelė valstybės archyvoLietuvos Metrikos dalis buvo prarasta arba išvežta į Maskvą. Valstybė dalį, kuri nebuvo užimta Rusijos, „Švedų tvano“ metu užėmė ir niokojo Švedijos kariuomenė.
XVIII a. pradžioje vykęsŠiaurės karas parodė valstybės silpnumą ir labai išsekino kraštą, kuris nuolat buvo siaubiamas savos ir svetimų kariuomenių. Nuo 1717 m.„Nebyliojo“ Seimo Abiejų Tautų Respublika akivaizdžiai pateko Rusijos įtakon. XVIII a. pabaigoje bandyta vykdyti valstybės valdymo reformas, tačiau, daugiausia dėl Rusijos priešinimosi, jos nebuvo sėkmingos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė išlaikė tam tikrą autonomiją, tačiau pagal 1791 m.gegužės 3 d. Konstituciją ji faktiškai buvo panaikinta.
Rusijos imperijos gubernijos, ties dabartine Lietuvos teritorija
Po 1795 m. įvykusiotrečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo didžiąją dabartinės Lietuvos dalį aneksavoRusija. 1807 m.Napoleonas Bonapartas iš Prūsijos atimtų lenkų ir lietuvių žemių sukūrėVaršuvos Kunigaikštystę, kuri gyvavo iki 1815 m. Siekę atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę bajorai ir didikai palaikė Napoleoną. Po Nepoleono pralaimėjimo Varšuvos Kunigaikštystė atiteko Rusijai ir buvo pavadinta Lenkijos Karalyste. Šis junginys dar buvo vadinamas Kongreso Lenkija, nes jo egzistavimas buvo pagrįstasVienos kongreso nutarimais. Į Lenkijos Karalystės sudėtį įėjo ir po padalinimų Prūsijos kurį laiką valdyta Lietuvos Užnemunė. Taigi nuo 1815 m. visos Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei priklausiusios lietuvių žemės atsidūrė Rusijos imperijos sudėtyje, nors išliko gana dideli jų statuso skirtumai. Užnemunėje valstiečiams buvo anksčiausiai, palyginus su kitomis Lietuvos dalimis, suteikta asmens laisvė, čia rusinimo politika buvo silpnesnė.
Po Rusijos pergalės prieš Napoleoną Lietuvoje pamažu pradėta stiprintirusifikacija. 1830 m. lapkritį Lenkijoje kilęssukilimas Lietuvoje prasidėjo 1831 m. kovo mėn. Jame esminis vaidmuo teko bajorijai. Po jo pralaimėjimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas ir daugelis katalikų vienuolynų, sukilimo dalyviai tremti į Rusiją.1863–1864 m. sukilimas, palaikytas valstietijos, taip pat buvo numalšintas. Po1863–1864 m. sukilimo įvestasspaudos draudimas – uždraustas raštas lotyniškais rašmenimis, juos bandant pakeistikirilika. Knygos ir spauda lotyniškais rašmenimis Lietuvą pasiekdavo iš Prūsijos beiMažosios Lietuvos spaustuvių, įsteigtų ir vyskupoM. Valančiaus beiJ. Bielinio pastangomis, iš kur jas nelegaliai per sieną į Lietuvą nešdavo ir platindavoknygnešiai, vėliau susibūrę į keliolika organizacijų. Reakcija po sukilimo palietė ir kitas gyvenimo sritis – buvo uždaryti visi vienuolynai, sustiprėjostačiatikių bažnyčios protegavimas.
XIX a. pirmoje pusėje ryškėjo lietuvių tautinio atgimimo ženklai. Pradėjo formuotis lietuvių nacionalinė, t. y. civilizacijos lygį pasiekusi kultūra.
Pirmasis pasaulinis karas ir Lietuva
Vokiečių kariai Šiauliuose
PrasidėjęsPirmasis pasaulinis karas greitai apėmė ir Lietuvos teritoriją. Per 1914–1915 m. Vokietija užėmė visą dabartinės Lietuvos teritoriją. Su besitraukiančia Rusijos kariuomene traukėsi ir rusiškoji administracinė valdžia, buvo išvaromi (kaltinant šnipinėjimu vokiečiams) žydai bei dalis lietuvių. Pasitraukę lietuviai didelėmis kolonijomis įsikūrė įvairiose Rusijos vietovėse, daugiausiaVoroneže,Tambove,Jaroslavlyje,Sankt Peterburge,Maskvoje.
Lietuva pateko į vokiečių sukurtą administracinį darinį vadinamąOberostu.[35] Lietuviai neteko visų iškovotų politinių teisių, buvo apribota asmens laisvė, pradžioje draudžiama lietuviška periodinė spauda. Gyventojai apdėti įvairiais mokesčiais. Jiems drausta išvykti iš gyvenamosios vietos. Karo reikmėms nuolat vykdytos gyvulių ir daiktų rekvizicijos. Kai kurie gyventojai išsiųsti darbams į Vokietiją. Lietuviškoji inteligentija stengėsi pasinaudoti susiklosčiusia geopolitine padėti ir ėmė ieškoti galimybių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui. 1917 m. rugsėjo 18 d.-22 d. Vilniuje susirinkolietuvių konferencija,[36] kuri įkūrėLietuvos Tarybą.[37] Konferencijos metu buvo nutarta atkurti Lietuvos valstybę su etnografinėmis sienomis ir sostineVilniuje.[38] Lietuvos Tarybos pirmininku išrinktasAntanas Smetona (tik1918 m.vasario 16 dieną pirmininku buvoJonas Basanavičius). Sekdama geopolitinę situaciją1917 m.gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba pasirašė nutarimą, kuriame buvo skelbiama, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, nutraukiami visi ryšiai kurie kada nors buvo užmegzti su kitomis valstybėmis ir pasisakoma už amžiną sąjungos ryšį su Vokietija. Paskutinei tezei nepritarė dalis Tarybos narių, todėl iš organizacijos sudėties pasitraukėMykolas Biržiška,Steponas Kairys,Stanislovas Narutavičius irPetras Vileišis. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba priėmė nutarimą, kuris, pripažintas Lietuvos nepriklausomybės aktu. Juo atkuriama nepriklausoma ir demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, o valstybės santykius su kitomis valstybėmis turėjo nustatyti demokratiniu būdu išrinktasSteigiamasis Seimas.[39] Skirtingai nuo 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos, joje nebėra nuostatų dėl sąjungos su Vokietija. Šio nutarimo postulatų rėmuose buvo kuriama Lietuvos valstybė, kuri gyvavo 1918–1940 m.[40] 1918 m. kovo 3 d. Brest-Litovsko sutartimi Sovietų Rusija atsisakė pretenzijų į Baltijos šalis. Pasirašius sutartį Vokietija Lietuvos nepriklausomybės siekius ignoravo, o vasario 16 d. deklaracijos nepripažino.
20 pirmosios Tarybos narių, 1917 m.Kaunui tapus laikinąja sostine šiame pastate (K. Donelaičio g. 68 / Maironio g. 27) įsikėlė ministerijos ir kitos įstaigos, 1919 m. balandžio 6 d. Prezidento priesaiką davėA. Smetona[41]
Priešinantis vokiečių aneksionistų planams 1918 m. liepąLietuvos Taryba išrinkoViurtembergo hercogąVilhelmą fon Urachą Lietuvos karaliumi Mindaugu II. 1918 m. lapkričio 2 d. nutarimas buvo anuliuotas, monarchijos idėjos atsisakyta, santvarkos klausimą palikus spręstiSteigiamajam Seimui. 1918 m.lapkričio 11 d. sudarytapirmoji Laikinoji Lietuvos konstitucija.[42] Tuo pat metu imta organizuoti kariuomenė, sudaryta pirmoji vyriausybė, kitos valstybės institucijos. 1919 m. įvesta Prezidento pareigybė, valstybės prezidentu išrinktasAntanas Smetona.
Pasitraukus pagrindinėms vokiečių pajėgoms ir į Lietuvą veržiantis bolševikams prasidėjoLietuvos–sovietų karas. 1918 m. gruodžio 16 d. bolševikai paskelbė Lietuvos Sovietų Respubliką. Bolševikai užėmė Vilnių, Lietuvos vyriausybė persikėlė į Kauną, tapusį laikinąja sostine. 1919 m. vasario 27 d. Vilniuje bendrame Lietuvos ir baltarusijos Centrinių Vykdomųjų komitetų posėdyje paskelbta apie Lietuvos ir Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos sukūrimą (Litbelas). Įtvirtinant valstybingumą ir norimas valstybės sienas teko kovoti su ne tik su bolševikais, bet ir subermontininkais bei lenkais. Bermontininkai nugalėti 1919 m. lapkritįRadviliškio kautynėse. SuSovietine Rusijataikos sutartis pasirašyta 1920 m.liepos 12 d. 1920 m. spalio 7 d.Suvalkuose pasirašytaLietuvos ir Lenkijos taikos sutartis pagal kurią Vilnius buvo pripažintas Lietuvai, tačiau netrukus lenkai šią sutartį sulaužė ir jų veržimąsi į šalies gilumą pavyko sustabdyti tik lapkričio 21-22 d.mūšiuose ties Širvintomis ir Giedraičiais. Lenkija okupavo ir vėliau aneksavo apie 20 proc. Lietuvos teritorijos, įskaitant sostinę Vilnių.
1920 m.gegužės 15 d. susirinko pirmasis demokratiškai išrinktasSteigiamasis Seimas. Jo priimti dokumentai ėmė reglamentuoti valstybės gyvenimą. Priimtoslaikinoji (1920 m.) irnuolatinė (1922 m.) Lietuvos konstitucijos, pradėtos įgyvendinti žemės, finansų, švietimo reformos. Įvesta sava valiuta –litas. AtidarytasLietuvos universitetas. Sukurtos visos pagrindinės valdžios institucijos ir įstaigos. Įsitvirtinus stabilumui šalyje, ją ėmė pripažinti užsienio valstybės. 1921 m. Lietuva priimta įTautų Sąjungą.[43]
1922 m. spalį buvo išrinktasPirmasis Seimas. Jis prezidentu išrinkoAleksandrą Stulginskį. Vienas svarbiausių to laikotarpio pasiekimų buvoKlaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos teritorijos 1923 m. ir jo tarptautinis pripažinimas 1924 m.Trečiasis Seimas prezidentu išrinko liaudininkąKazį Grinių, tačiau jo vadovavimas tęsėsi neilgai.1926 m. gruodžio 17 d. valstybėje įvyko perversmas, kariškiai valdžią perdavė tautininkui A. Smetonai.Augustinui Voldemarui pavesta sudaryti vyriausybę. Prasidėjo autoritarinis valstybės valdymo tarpsnis, stiprinta vienostautininkų sąjungos įtaka šalyje. 1927 m. paleistas Seimas, 1928 m. priimtanauja konstitucija stiprinanti prezidento galias. Palaipsniui buvo uždraustos opozicinės partijos, griežtinama cenzūra, siaurinamos tautinių mažumų teisės.[44]
Gyventojams situaciją sunkino ir prasidėjusi pasaulinė ekonominė krizė. Ženkliai krito žemės ūkio produktų supirkimo kainos. 1935 m. Suvalkijoje ir Dzūkijoje prasidėjo ūkininkų streikai. Jų metu be ekonominių, buvo keliami ir politiniai reikalavimai. Vyriausybė neramumus numalšino, 1936 m. pavasarį už riaušes nuteisti ir sušaudyti 4 valstiečiai.[45]
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse keičiantis regiono geopolitinei situacijai Lietuva buvo priversta priimti kaimyninių valstybių ultimatumus. 1938 m.kovo 17 d.ultimatumą paskelbė Lenkija reikalaudama užmegzti diplomatinius santykius. Nors tai praktiškai reiškė Vilniaus „atsisakymą“ ultimatumas buvo priimtas. Po metų,1939 m.kovo 20 d.ultimatumą Lietuvą įteikė Vokietija. Buvo reikalaujama perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai. Lietuvos vyriausybė šį ultimaltumą taip pat priėmė.
Pagal 1939 m. Molotovo-Ribentropo paktą Lietuva buvo priskirta Vokietijos įtakos sferai, vėliau papildomais protokolais Vokietija mainais už dalį Lenkijos Lietuvą atidavė sovietų įtakos sferai. Po Lenkijos žlugimo Sovietų Sąjunga, neprieštaraujant Vokietijai, pasiūlė sudaryti sutartį, pagal kurią Lietuvoje būtų dislokuotos sovietų karinės įgulos. Pagal 1939 m. spalio 10 d. su SSRS sudarytą sutartį Lietuva leido įkurti savo teritorijoje sovietų karines bazes ir atgavo Vilnių bei dalį Vilniaus krašto. 1940 m. sovietai ėmė kurti įtampą ir apkaltino Lietuvą Raudonosios armijos kareivių grobimu. Nors valdžia šiuos kaltinimus neigė, sovietai1940 m.birželio 14 d. SSRS įteikė Lietuvai ultimatumą, kuriame reikalavo pakeisti vyriausybę ir įsileisti sutartimis neribotąRA dalinių kontingentą, o tai reiškė valstybės okupaciją.[46]
Antrasis pasaulinis karas ir Lietuvos okupacija 1940–1990 m.
Po ultimatumo1940 m.birželio 15 d.SSRS okupavo šalies teritoriją. Lietuvoje iškart pradėta vykdyti sovietizaciją – imtasi turto nacionalizacijos ir gyventojų deportacijos. Taip pat uždrausta opozicija, jos spauda, organizacijos, apriboti ryšiai su užsieniu. Suorganizuoti prievartiniai rinkimai įLiaudies seimą ir suklastoti jų rezultatai. Buvo paskelbta Lietuvos Sovietų Socialistinė Respublika, kuri įjungta į Sovietų Sąjungą. Lietuvos aneksiją pripažino ne visos valstybės. 1940 m. liepos 23 d. JAV paskelbtaVelso deklaracija įspėjo Sovietų Sąjungą, kad Lietuvos aneksija nebus pripažinta,Ruzvelto nurodymu įsakyta įšaldyti Lietuvos, kaip okupuotos valstybės, finansinį kapitalą.
Kartu suSSRS ir Vokietijos karo pradžia1941 m.birželio 22 d. Lietuvoje įvyko sukilimas, buvo sudarytaLaikinoji vyriausybė. Pastaroji tikėjosi vokiečių pripažinimo, tačiau naciai jos veiklą nutraukė ir Lietuvą įtraukė į vokiečiųOstlando reichskomisariatą kaip Lietuvos generalinę sritį, valdomą civilinės administracijos. Prasidėjo naujas okupacinis laikotarpis. Nacionalizuotas turtas gyventojams nebuvo grąžintas. Žydų tautybės piliečiai suvaryti į getus ir palaipsniui naikinami juos sušaudant arba išsiunčiant įkoncentracijos stovyklas.[47] 1941–1944 m. buvo nužudyti 80–85 proc. Lietuvos žydų (130 000–140 000).[48][49]
1944 m. liepos–spalio mėn. frontui ritantis į Vakarus, operacijos „Bagrationas“ metu SSRS vėl užėmė Lietuvą. Prasidėjo antroji sovietinė okupacija.[50] Vėl atnaujintos politinės represijos, masiniai gyventojųtrėmimai į Sibirą vykdyti ikiStalino mirties 1953 m. Uždrausti bet kokie tautiškumo simboliai. Už jų naudojimą žmonės buvo persekiojami. Gyventojams buvo prievarta brukama komunistinė ideologija ir ateizmas.
Lietuvos ūkio atkūrimo pretekstuMaskvos valdžia skatino darbininkų ir kitų gyventojų migraciją į Lietuvą; taip buvo ketinama labiau integruoti Lietuvą įSovietų Sąjungą ir plėtoti pramonę. Tuo pačiu metu Lietuvos darbingi gyventojai buvo viliojami darbamsSSRS gilumoje, žadant visokeriopas įsikūrimo naujoje vietoje lengvatas.
Antrąją sovietinę okupaciją lydėjo ginkluota Lietuvos gyventojų rezistencija vykusi 1944–1953 m. Ji siekė atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę, įtvirtinti demokratiją sunaikinant komunizmą šalyje, grąžinti tautines vertybes, religijos laisvę.[51] Partizanais tapdavo įvairaus socialinio sluoksnio, amžiaus grupių ir išsilavinimo asmenys, kurie tarybinės valdžios buvo vadinami banditais. Vienų norą pasitraukti į miškus ir priešintis ginklu lėmė okupacija, kitų – iš jų atimtas ūkis bei turtas. Ginkluota rezistencija skirstoma į tris etapus. Pirmasis prasidėjo 1944 m. vasarą ir truko iki 1946 m. vasaros. Jo metu kūrėsi didelio būriai, tačiau nebuvo vieningos organizacijos. Vyko dažni kariniai susirėmimai suRA. Antrais etapas apėmė 1946 m. vasarą – 1948 m. pabaigą. Tuo metu susiformavo partizanų organizacinė struktūra, būriai susmulkėjo iki 5–15 asmenų gyvenančių bunkeriuose. Naudota pogrindinė kovos taktika, organizuoti netikėti išpuoliai. Trečias etapas – 1949–1953 m. pabaiga. Jo metu buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdis vadovaujamas Jono Žemaičio-Vytauto. Būriai sumažėjo iki 3–5 asmenų, retai vyko atviri susirėmimai, dažniausiai naudotas sabotažas ir teroras. Nepaisant to, kad partizaninis karas nepasiekė savo tikslo išlaisvinti Lietuvos valstybę ir pareikalavo daugiau kaip 20 tūkst. partizanų aukų, ši ginkluota rezistencija parodė pasauliui, jog Lietuva ne savo noru įstojo į SSRS ir legitimavo tautos norą būti nepriklausomai.[52] Net ir nuslopinus partizaninį pasipriešinimą sovietinė valdžia neužgniaužė judėjimo už Lietuvos nepriklausomybę. Veikė persekiojamos pogrindinės disidentinės grupės, leidusios pogrindinę spaudą, katalikišką literatūrą. Aktyviausiais represuotais judėjimo dalyviais laikomiVincentas Sladkevičius,Sigitas Tamkevičius,Nijolė Sadūnaitė.[53]1972 m. poRomo Kalantos susideginimo kilo kelias dienas trukę neramumaiKaune. Po tarptautinės konferencijos Suomijos sostinėje, kur buvo pripažintos po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusios sienos, Lietuvoje susikūrusiHelsinkio grupė per užsienio radiją paskelbė nepriklausomybės reikalavimą. Disidentinis judėjimas kėlė tautos dvasią, bėgant laikui neleido pamiršti istorijos, tautinių vertybių.[54] Jų veiklos dėka pasaulis buvo informuojamas apie situaciją LSSR, žmogaus teisių pažeidimus, o tai vertė Maskvą švelninti režimą.[55]
Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. ir dabartinė Lietuva
1986 m. Tarybų Sąjungoje prasidėjus viešumo (glasnost) politikai viešasis gyvenimas laisvėjo. 1988 m. birželio 3 d. buvo įkurtasLietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, Sąjūdžio idėjas palaikantys asmenys būrėsi į LPS rėmimo grupes visoje Lietuvoje. 1988 m. rugpjūčio 23 d. įvyko didžiulis mitingas VilniausVingio parke. Jame dalyvavo apie 250 tūkst. žmonių. Dar po metų, 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsiasMolotovo-Ribentropo pakto metines ir siekiant atkreipti viso pasaulio dėmesį į Baltijos šalių okupaciją suorganizuota„Baltijos kelio“ akcija.[56] Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio organizuotas „Baltijos kelias“ buvo maždaug 600 km ilgio susikibusių žmonių grandinė, sustojusi sujungti trijų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Tai parodė Lietuvos,Latvijos irEstijos žmonių siekį atsiskirti nuo SSRS[57].
1990 m.kovo 11 d.Atkuriamasis Seimas paskelbė atkuriantis Lietuvos nepriklausomybę. Sovietų vadovybė į jų požiūriu „vienašališkus“ Lietuvos veiksmus reagavo ekonomine blokada. 1990 m. balandžio 18 d. SSRS sustabdė žaliavų (pirmiausia naftos) tiekimą Lietuvai. Ne tik šalies pramonei, bet ir gyventojams ėmė trūkti kuro, būtiniausių prekių, net karšto vandens.Ekonominė blokada truko 76 dienas, tačiau Lietuva neatsisakė nepriklausomybės deklaracijos.[58] Palaipsniui ūkiniai ryšiai imti atkūrinėti. Įtampa pasiekė kulminaciją 1991 m. sausio mėnesį. Tuo metu buvo mėginta įvykdyti valstybės perversmą panaudojant SSRS ginkluotąsias pajėgas, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenę ir SSRS Valstybės saugumo komitetą. Dėl blogos ekonominės situacijos tikėtasi gyventojų paramos perversmui, tačiau į Vilnių ginti teisėtai išrinktos valdžios ir nepriklausomybės plūdo žmonės iš visos Lietuvos. Perversmo bandymas baigėsi taikių gyventojų aukomis ir padarė didelių materialinių nuostolių. Nebuvo nė vieno atvejo, kad ginklą būtų panaudoję taikūs gyventojai ir valstybinių įstaigų gynėjai, šaudė tik sovietų kariuomenė. Dėl ginklo panaudojimo žuvo 14 žmonių, šimtai buvo sužeisti. Neilgai trukus pirmoji Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. vasario 11 d. pripažinoIslandija. Plataustarptautinio pripažinimo Lietuva sulaukė po nepavykusiosrugpjūčio pučo Maskvoje. Tų pačių metųrugsėjo 17 d. Lietuva buvo priimta įJungtinių Tautų Organizaciją.
Nuo 1990 m., per paskutinius 3 dešimtmečius Lietuvoje nyko tradiciniskaimas, pasiekti didžiuliai emigracijos mastai, ypač provincijoje.
Lietuva yra daugiapartinė parlamentinė respublika su pusiau prezidentinio valdymo požymiais.[59] Pagrindinis šalies įstatymas yrareferendumo būdu 1992 m. spalio 25 d. priimtaKonstitucija, galiojanti nuo 1992 m. lapkričio 6 d. Remiantis ja valdžią vykdoSeimas,Prezidentas,Vyriausybė irTeismas.
Teisminę valdžią įgyvendinateismai. Jų paskirtis – teisingumo vykdymas sprendžiant baudžiamąsias, civilines ir administracines bylas. Kaip ir būdinga demokratinei respublikai, valdžia šalyje renkama rinkimais. Lietuvoje jie būna 4 rūšių: Seimo, Prezidento, savivaldybių tarybų – merų ir Europos parlamento atstovų.[60]
Prezidentas renkamas tautos 5 metų kadencijai ne daugiau kaip du kartus. Viena iš pagrindinių prezidento funkcijų yra užsienio politikos formavimas. Taip pat Prezidentas skiria ministrus,ministrą pirmininką ir teisėjus, yra vyriausias karinių pajėgų vadas. Dabartinis prezidentasGitanas Nausėda išrinktas2019 m.
Įstatymų leidžiamoji valdžia yra vienų rūmų parlamentas –Seimas. Jį sudaro 141 Seimo narys renkamas 4 metų kadencijai mišriarinkimų sistema (71 narys renkamas absoliučiosios daugumos būdu, o 70 – taikant proporcinį atstovavimą su galimybe reitinguoti partijų sąrašus). Rinkti Seimą teisę turi visi vyresni nei 18 m. piliečiai, būti renkami jo nariais – nuo 21 m.
Vykdomoji valdžia yra vyriausybės, kurią sudaroministras pirmininkas ir 14 ministrai, vadovaujantys ministerijoms, rankose. Ministrų kabineto sudėtis :
Lietuvos kariuomenę sudaro keturių rūšių pajėgos:Sausumos pajėgos,Oro pajėgos,Jūrų pajėgos,Specialiųjų operacijų pajėgos ir atskirieji vienetai (atskirieji batalionai, valdybos, junginiai, tarnybos, departamentai ir kt.). Nuo 2004 m. Lietuva priklausoNATO. 2017 m.Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuota NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė. Šis sprendimas demonstruoja NATO aljanso solidarumą, vienybę ir yra patikimo atgrasymo ir pasiruošimo kolektyvinei gynybai išraiška. Nuo 1994 m. Lietuva dalyvauja tarptautinėse operacijose. Šiuo metu Lietuvos karių yra vykdomose operacijoseMalyje,Somalyje,Afganistane,Kosove. 2017 m. Lietuva pateko į geriausiai gynybą finansuojančių NATO šalių aštuntuką, lyginant su ekonomikos dydžiu, rodo Aljanso paskelbti duomenys. Šalis krašto apsaugai 2017 m. skyrė 1,77 proc. bendrojo vidaus produkto. Lietuva įsigijimams skiria kiek daugiau nei 31 proc. viso gynybos biudžeto ir pagal tai užima trečią vietą Aljanse. Lietuva ilgą laiką atsiliko nuo NATO sąjungininkų pagal išlaidas gynybai, bet pastaraisiais metais ėmė sparčiai didinti finansavimą. 2018 m. Lietuva gynybai numato skirti 2,06 proc. BVP ir pasiekti NATO reikalaujamą finansavimo standartą.[63]
Lietuvos teritorija iš rytų į vakarus driekiasi 373 km, iš šiaurės į pietus – 276 km. Lietuva plotu (65,3 tūkst. km²) yra didesnė užNyderlandus (41,5 tūkst. km²),Belgiją (30,5 tūkst. km²),Daniją (43,1 tūkst. km²),Šveicariją (41,2 tūkst. km²),Estiją (45,2 tūkst. km²), mažesnė – užAustriją (83,9 tūkst. km²),Čekiją (78,9 tūkst. km²) ir beveik lygi suLatvija (64,6 tūkst. km²) irAirija (70,3 tūkst. km²).
Saulė Lietuvos rytuose teka 23 min. 20 sek. anksčiau negu vakaruose. Lietuvos laiko juosta yra PL + 2 h (kaipHelsinkis,Ryga,Atėnai,Jeruzalė). Lietuvoje naudojama sezoninė laiko skaičiavimo kaita.[65]
Gamtinės geografijos požiūriu, Lietuva yra vidutinių platumų šalisRytų Europos lygumos vakarinėje dalyje, pereinamojo išjūrinio įžemyninį klimato, Rytų Europos mišriųjų miškų geografinėje zonoje.
Laukai ir pievos užima 57 proc.,miškai irkrūmai – 30 %,pelkės – 3 %, vidaus vandenys – 4 %, kitos žemės – 6 % teritorijos.
Lietuvai būdingas lygumų, upių ir ežerų, pelkių bei miškų kraštovaizdis.
Vidutinė daugiametė temperatūra Lietuvoje (°C)
Mėnesis
Sau
Vas
Kov
Bal
Geg
Bir
Lie
Rug
Rug
Spa
Lap
Gru
Vidutinė šilčiausia
-2
-2
+5
+14
+15
+16,4
+17,5
+15
+13
+10
+5
0
Vidutinė vėsiausia
-5
-5
-2
0
+8
+10
+11
+10
+8
+2
0
-5
Lietuvosklimatas yra vidutiniškai šiltas vidutinių platumų, išjūrinio pereinantis įžemyninį. Žemyninis klimatas ryškesnis šalies rytuose. Lietuva yra vėsiojo vidutinio klimato zonoje, su vidutinio šiltumo vasaromis, bei vidutinio šaltumo žiemomis. Vidutinė liepos mėnesio temperatūra yra apie 17 °C, o žiemą apie -5 °C, o intervalas tarp temperatūrų yra apie 20 °C. Lietuvoje būna labai karštų vasarų, kai oras sušyla iki 30 °C, o taip pat ir labai šaltų žiemų, kai oras atšąla iki -20 °C, o naktimis ir iki -30 °C. Daugiausiai kritulių iškrenta vasarą (iki 50 % metinio kritulių kiekio). Mažiau kritulių tenkarudeniui,žiemai irpavasariui. Mažiausiai kritulių tenka pavasariui, nes dažniausiai vyraujaanticiklonai.
Lietuvoje yra apie 3 tūkstančius upių ir ežerų.[70] Bendras upių ir kanalų vagų ilgis Lietuvoje – 76 800 km. Didžiausia upė –Nemunas, kurio ištakos yra Baltarusijoje. Nemuno baseinas apima apie 70 proc. šalies teritorijos. Ilgiausia tik Lietuvos teritorija tekanti upė yraŠventoji. Pagrindinis upių vandens šaltinis yra krituliai, po žiemos tirpstantis sniegas neretai sukelia upių potvynius. Lietuvoje paplitusios pelkės, ypač šiaurinėje ir vakarinėje dalyje, nors dauguma yra nusausintos.
2000–2008 m. BVP sparčiai augo (rekordas 2003 m. +10,3%). Dėl2007–2008 m. finansų krizės, 2009 m. BVP krito 14,8%.[71] Nuo 2010 m. ekonomika vėl ėmė kilti. 2013 m. Pasaulio bankas Lietuvą priskyrė prie išsivysčiusių šalių, o 2015 m. Tarptautinis Valiutos Fondas Lietuvai suteikė „pažengusios ekonomikos“ statusą. Lietuva turi labai aukštą Žmogaus raidos indeksą ir yra pažengusi daugelyje sričių. Lietuva Europos Sąjungoje užima pirmą vietą pagal konkurencingumo augimą, 28 vietą pasaulyje pagal lyčių lygybę (lenkia tokias šalis kaip Ispanija, Prancūzija, Estija ar Rusija), 32 vietą pagal spaudos laisvę (lenkia tokias šalis kaip JAV, Jungtinė Karalystė ar Rusija), 43 vietą pasaulyje pagal Transparency International sudaromą Korupcijos suvokimo indeksą, lenkdama tokias šalis kaip Italija, Graikija ir Čekija, toli palikdama tokias šalis kaip Rusija, Meksika ar Brazilija. 2015 m. sausio 1 d. Lietuva tapo eurozonos nare,euras pakeitė nuo 1993 m. galiojusią nacionalinę valiutąlitą.[72]
Lietuva laikoma žemos politinės ir ekonominės rizikos šalimi, jos BVP augimas yra vienas didžiausių Europoje. Lietuva yra aukšto pragyvenimo lygio šalis, pagal ūkio raidos, nominalaus BVP, BVP vienam gyventojui ir kitus parametrus ji tarptautinių organizacijų priskiriama prie aukšto išsivystymo valstybių. Pagal BVP vienam gyventojui Lietuva lenkia Estiją ir Latviją, visas posovietines šalis, Graikiją ir Portugaliją. Ekonomikos plėtrai svarbūs faktoriai yra makroekonominis stabilumas, tarptautinės prekybos ryšiai, geopolitinė padėtis tarp Rytų ir Vakarų. Tarp pažangių ūkio šakų yra biotechnologijų, farmacijos pramonė, lazerių gamyba.
2019 m. duomenimis Lietuvoje absoliutaus skurdo riba buvo 251 eurų pajamos per mėnesį asmeniui.[80] 2011 m. 20 % Lietuvos gyventojų priklausė skurdo rizikos lygiui (t. y. jų mėnesinės pajamos buvo mažesnės už skurdo ribą).[81]
Užimtumo rodikliai 2012−2016 m. pagal LR Ūkio Ministerijos 2017 m. birž. mėn ataskaitą:[82]
Lietuvos užsienio prekybos balansas 2007−2013 m. buvo neigiamas. 2013 m. Lietuvos eksportas sudarė 84 779,0 mln. Lt, importas – 91 521,4 mln. Lt.[84][85] 2007−2011 m. nesikeitė 5 didžiausios importo rinkos ir 4 didžiausios eksporto rinkos.
Lietuvoje veikia 1775,3 km geležinkelio linijų, iš kurių 1753,5 km plačios („rusiškos“)1520 mm vėžės. 21,8 km ilgio „europinės“1435 mm vėžės geležinkelis jungia Lietuvą su Lenkija.[92] MaršrutePanevėžys-Anykščiai-Rubikiai veikia 68,4 km ilgio siaurojo 750 mm pločio vėžės geležinkelio linija, ilgiausia tokia Europoje.Aukštaitijos siaurasis geležinkelis naudojamas turizmo reikmėms.
Lietuvos kelių ilgiai 2011 m. pabaigos duomenimis (kilometrais).[93]
Lietuvos energetikos sistemos instaliuotoji galia pagal pagaminimo būdą 2012 m. duomenimis, megavatais (MW):[98]
Kondensacinės elektrinės
Atominės elektrinės
Termofikacinės elektrinės
Hidroelektrinės
Hidroakumuliacinės elektrinės
Blokinės įmonių elektrinės
Atsinaujinančios energijos elektrinės (vėjo)
1 955
0
803
128
900
164
339 (274)
Iš viso Lietuvoje 2011 m. duomenimis nutiesta 6683,2 km aukštos įtampos elektros linijų (iš jų: 1671,6 km 330−400 kV įtampos oro linijos, 4967 km − 110 kV įtampos oro linijos).[99]
Ignalinos atominės elektrinės pirmasis elektrinės reaktorius sustabdytas 2004 m. vykdant stojimo įES sąlygas. Paskutinis reaktorius buvo sustabdytas 2009 m. gruodžio mėn. 31 d. 23 valandą nakties. Buvo ruošiamasi statyti naują atominę elektrinę. Naujos atominės elektrinės statyba rūpinosi valstybės valdoma bendrovė UAB „Visagino atominė elektrinė“.[100] 2012 m. referendume dauguma Lietuvos piliečių nepritarė AE statybai.[101]
SustabdžiusIAE pasikeitė Lietuvos elektros importo-eksporto rinka. Palyginimui: 2009 m. 70 % Lietuvoje suvartojamos elektros energijos buvo pagaminama vien IAE.[102] 2011 m. − 63 % energijos buvo importuota.[103]
Stambiausi Lietuvos miestų šilumos tiekėjai pagal instaliuotąją galią, megavatais (MW):[104]
Vilniaus energija
Kauno energija
Klaipėdos energija
Alytaus energija
Panevėžio energija
Šiaulių energija
Marijampolės šiluma
2 332
2 088
1 017
457
399
299
296
Turizmas
2016 m. duomenimis Lietuvoje apsilankė ir bent vieną naktį praleido 1,49 mln. turistų iš užsienio šalių. Didžiausią jų skaičių sudarė svečiai iš Vokietijos (174,8 tūkst.), Baltarusijos (171,9 tūkst.), Rusijos (150,6 tūkst.), Lenkijos (148,4 tūkst.), Latvijos (134,4 tūkst.), Ukrainos (84,0 tūkst.), Jungtinės Karalystės (58,2 tūkst.).[105] Šalyje jaučiama intensyvėjančio vidaus turizmo tendencija. Lankytinų vietų šiuo metu priskaičiuojama iki 1000. Daugiausia turistų sulaukia didieji miestaiVilnius,Klaipėda,Kaunas ir kurortaiNeringa,Palanga,Druskininkai,Birštonas.
Mokslas ir technologijos
2016 m. duomenimis Lietuvoje 31 500 specialistų dirboIT srityje. Šalis turi prieinamiausią internetą ES ir sparčiausią belaidį ryšį visame pasaulyje.[106] 2016 m. duomenimis šalyje veikia trys aukštųjų technologijų įmonių asociacijos: Fotoelektros technologijų ir verslo asociacija, Lazerių ir šviesos mokslo ir technologijų asociacija ir Lietuvos kosmoso asociacija.[107] Lietuvoje veikia aukšto lygio biotechnologijos kompanijos Ekspla ir Šviesos Konversija, kurios specializuojasi lazerių gamyboje.
Šiame straipsnyje bent dalis informacijos yra pasenusi. Kviečiame prisidėti prie Vikipedijos – atnaujinkite informaciją, remdamiesipatikimais šaltiniais.
2025 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 2,89 mln. gyventojų.[108] 1992 m. Lietuvoje pasiektas maksimalus 3,7 mln. gyventojų skaičius. Po to gyventojų tolydžiai mažėjo, o nuo 2019 m. buvo užfiksuotas padidėjimas.[109] 2000 m. gyventojų sumažėjo iki 3,5 mln., o 2010 m. – iki 3,32 mln. 2012 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos statistikos departamento duomenimis gyventojų skaičius nebesiekė 3 milijonų.[110]
Gyventojų skaičiaus mažėjimo pagrindinė priežastis iki 2019 buvo emigracija bei didesnis mirtingumas nei gimstamumas. Daugiausia Lietuvos gyventojų emigruodavo į Vakarų šalis, kur rado geresnes sąlygas darbo rinkoje. Taigi tarp emigrantų daugiausia darbingo amžiaus žmonių. Pagrindinės kryptys – Skandinavija, Jungtinė Karalystė, Airija. Jungtinėje Karalystėje gyvenamąją vietą deklaravo 124 000 emigrantų.[111] Airijoje – 40 000, Norvegijoje – 24 000.[112] Įvairiais skaičiavimai Vakarų šalyse gyvena ir dirba apie 200 000 Lietuvos piliečių. Pačioje Lietuvoje 4,3 % gyventojų yra gimę užsienyje.[113] 2011 m. iš Lietuvos išvyko 54 000 gyventojų, 16 000 atvyko,[114] 2013 išvyko 39 000 gyv.,[115] kitais metais – 36 600, o 2015 m. – 44 500[116] 2016 emigravo 51 000 gyventojų,[117] 2017 m. – 57 200.[118][119] 2018 m. į šalį atvyko 12 300 asmenų, iš jų 5 700 ukrainiečių, 26 proc. iš Baltarusijos ir 6 proc. iš Rusijos.
Nuo 2019 m. į Lietuvą grįžta daugiau piliečių nei išvyksta. Išankstiniais Valstybės duomenų agentūros duomenimis, 2024 m. į Lietuvą sugrįžo 18 934, iš šalies išvyko 9 486 Lietuvos piliečiai. Tai mažiausias išvykusiųjų skaičius nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais. Daugiausia grįžusiųjų – iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Vokietijos, Airijos ir Nyderlandų.[120][121]
Nuo 2019 m. iki 2024 m. iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą grįžo apie 43 tūkstančiai lietuvių dėl gerėjančios ekonominės padėties gimtinėje ir Jungtinės Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos.[122]
Žemiausias gimstamumo rodiklis pasiektas 2002 m., kai gimė 30 000 kūdikių (8,6/1000 gyventojų), nuo to laiko šis rodiklis kiek išaugo: 2010 m. gimė 35 625 kūdikliai (10,8/1000 gyventojų). Vaikų skaičius vienai moteriai siekia 1,21. Didžiausias mirtingumas yra rytiniuose šalies rajonuose, kuriuose labiausiai jaučiamas gyventojų senėjimas. 2007 m. Ignalinos, Švenčionių ir Zarasų rajonuose buvo užregistruota 20 mirčių tūkstančiui gyventojų (šalies vidurkis tais metais buvo 13,5 mirčių tūkstančiui gyventojų). Prie didelio mirtingumo prisideda vienas didžiausių Europoje savižudybių skaičius.[123]
Didžioji dalis gyventojų gyvena miestuose. Šis rodiklis sparčiai keitėsi po Antrojo pasaulinio karo. 1959 m. dar trys penktadaliai gyventojų gyveno kaime, 1970 m. santykis susilygino, o 1990 m. jau du trečdaliai gyventojų gyveno miestuose. Šiuo metu keturiuose miestuose (Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai) gyvena daugiau nei 1 000 000 gyventojų.
100% vyresnių nei 15 metų šalies gyventojų yra raštingi. Vidutinė gyvenimo trukmė vyrams yra 80 metų, moterims – 85 metai.[124] Lyginant su ankstesnių metų tyrimų duomenimis, trukmė pailgėjo maždaug 4 metais.
Šioje skiltyje dalis informacijos yra pasenusi. Jeigu galite, atnaujinkite informaciją ir ištrinkite šį pranešimą.
Didžiausia Lietuvos tauta yra lietuviai, jie sudaro daugiau nei 86 proc. gyventojų. Lietuviai sudaro gyventojų daugumą visose savivaldybėse, išskyrus Vilniaus rajono ir Šalčininkų rajono.
Didžiausia tautinė mažuma Lietuvoje yra lenkai. 1959 m. lenkai sudarė 8,5 % Lietuvos gyventojų, bet nuo to laiko jų procentas nuolat mažėjo ir 2015 m. buvo 5,6 %. Lietuvos lenkai daugiausiai gyvena Vilniaus apskrityje, kur jie 2001 m. sudarė net 25,4 % visos populiacijos. Vilniaus ir Šalčininkų rajone lenkų tautybės gyventojų yra dauguma (atitinkamai 52 proc. ir 77 proc. gyventojų). Vilniaus mieste lenkų yra apie 16,5%. Lietuvoje sparčiai mažėja rusų tautybės žmonių dalis: 1989 m. jie sudarė 9,4 % visos populiacijos, 2001 m. – 6,3 %, o 2011 m. – 5,8 %.[130] 2001 m. surašymo duomenimis, rusai sudaro 13,4 % Utenos apskrities, 11,6 % Vilniaus apskrities ir 11,4 % Klaipėdos apskrities gyventojų. Kitose apskrityse jų dalis neviršijo 4 %. Pagal 2011 m. gyventojų surašymą rusai sudarė apie 12 proc. Vilniaus ir apie 19,6 proc. Klaipėdos gyventojų. Visagino mieste rusai sudaro gyventojų daugumą (52 proc.). 2015 m. rusai sudarė 4,78 % visų Lietuvos gyventojų.[130]
Pagal 2001 m. surašymą, iš 577 tūkst. ne lietuvių tautybės gyventojų, 356 tūkst. mokalietuvių kalbą. Didžiausią jų dalį sudaro lenkai, rusai ir baltarusiai. Rusų kalbą iš viso moka 68 % Lietuvos gyventojų, anglų – 17 % (mieste – 21 %, kaime – 9 %), lenkų – 14,6 %, vokiečių – 8 %, prancūzų – 2 %. Rusų kalbą moka 64 % lietuvių ir 77 % lenkų.[135] 2005 m. Eurobarometro apklausa pateikia kiek kitokius duomenis. Pasak jos, 80 % Lietuvos gyventojų gali susikalbėti rusiškai (neskaitant tų, kuriems rusų kalba yra gimtoji), 32 % –angliškai, 15 % – lenkiškai ir 14 % – vokiškai.[136] Tokie dideli duomenų skirtumai tikriausiai yra todėl, kad gyventojų surašyme buvo skaičiuojami tikgerai mokantys nurodytas kalbas, o Eurobarometro apklausoje – visi gebantys susišnekėti.
Eurobarometro apklausa taip pat atskleidė, kad, palyginti su kitų Europos Sąjungos šalių gyventojais, lietuviai moka daug kalbų. 92 % Lietuvos gyventojų moka bent vieną užsienio kalbą, 51 % – bent dvi, ir 16 % – bent tris kalbas. Pagal Europos Sąjungos vidurkį, tik 56 % žmonių moka bent vieną, 28 % bent dvi ir 11 % bent tris kalbas neskaitant gimtosios.[136]
Nuo XIV a., poLietuvos krikšto, šalyje vyrauja katalikybė. Dvasininkai buvo įtakingi, XX a. pirmoje pusėje dalyvavo politiniame gyvenime,sovietmečiu kai kurie kunigai buvo disidentais. Tiek katalikų, tiek kitų bažnyčių veikla sovietų okupacijos metu varžyta, kunigai persekioti, kalinti, tremti. XX a. pirmoje pusėje ~9% Lietuvos gyventojų buvo liuteronai, poAntrojo pasaulinio karo jų ženkliai sumažėjo.
Nuo XIV a. Lietuvoje minimasIslamas, anksčiau sietas vien su Lietuvos totorių bendruomene.
Atkūrūs Nepriklausomybę šalyje misijas pradėjo ir tikinčiųjų bendruomenes sukūrė evangelikų bažnyčios.
2011 m. surašyme 83,7 % deklaravo kokį nors tikėjimą, 6,1 % teigė esą netikintys ir 10,1 % nenurodė arba negalėjo atsakyti. Gyventojų pasiskirstymas pagal religiją:[137]
2001 m. dauguma stačiatikių buvo susitelkę Vilniaus ir Klaipėdos miestuose, kur jie sudarė atitinkamai 9,7 % ir 15,5 % visų miesto gyventojų. Netikintieji sudarė 10,3 % miestų gyventojų ir 4,2 % kaimų gyventojų.[138]
2010 m. „Eurobarometro“ apklausos duomenimis, 47% Lietuvos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“; 37% – „tiki, jog egzistuoja kažkokia dvasia arba dvasinė energija“; 12% – „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“. Pagal šiuos duomenis Lietuva tarp Europos Sąjungos šalių laikytina vidutiniškai religinga.[139]
Lietuvoje yra 103 miestai. Miestais laikomos tankiai apgyvendintos vietovės, kuriose >3 tūkstančiai gyventojų, kurių bent dvi trečiosios verčiasi ne su žemės ūkiu susijusia veikla. Miestais laikomos ir mažiau nei 3000 gyventojų turinčios gyvenvietės, kurios tokį statusą turi istoriškai. Lietuvoje taip pat yra 254 miesteliai. Miesteliais laikomos kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios nuo 500 iki 3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse.
Lietuvos miestai pagal gyventojų skaičių 2020 m. pradžioje:[140]
Baltiška tautos praeitis ir geografinė padėtis sąlygojo tai, kad Lietuva buvo paskutinė valstybėEuropoje nepriėmusi jokios abraominės religijos. Jos valdovai pirmą kartą krikštą priėmė tik XIII amžiuje. Tai lėmė senųjš lietuvių papročių apraiškas ir šiandieniniame gyvenime. Lietuvos muziejuose ir draugijų fonduose sukauptas didžiulis masyvas įvairaus pobūdžio paveldo, liudijančio etnines gyventojų ypatybes, verslus, amatus ir buitį. Daug dėmesio senovės lietuviai skyrė medinėmsšventųjų skulptūroms. Išskirtinė yraRūpintojėlio skulptūra. Taip pat autentiški liaudies motyvai atsiskleidžiakoplytėlių irkoplytstulpių drožyboje, namų apyvokos daiktuose, susisiekimo priemonėse, balduose, darbo įrankiuose, valstietiškuose drabužiuose, audiniuose. Išskirtinės yra ne tik liaudies daugiabalsės sutartinės, bet ir margučių marginimo, sodų pynimo papročiai. Taip pat medžio raižiniai, geležies ir gintaro dirbiniai.
Šalis turi ilgą, sėkmingąlietuviško teatro tradiciją. Šalyje yra keliasdešimt teatrų. Keli jų ypač populiarūs, pvz.LNDT,LNOBT,Keistuoliai (visi Vilniuje),NKDT (Kaune),JMDT (Panevėžyje).
Nuo 1992 m. lietuviai iškovojo 25 olimpinius medalius (6 aukso). Disko metikasVirgilijus Alekna yra vienintelis šalies dukart (2000 m. Sidnėjuje ir 2004 m. Atėnuose) olimpinis čempionas. 1992 m. olimpiniu disko metimo čempionu Barselonoje tapoRomas Ubartas. 2000 m. Sidnėjaus olimpiadoje auksą šaudymo į skriejančius taikinius rungtyje iškovojo dabartinė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentėDaina Gudzinevičiūtė. 2012 m. Londono olimpiadoje debiutavusi 15 m. plaukikėRūta Meilutytė tapo olimpine čempione. Tais pačiais metais olimpine čempione tapo ir penkiakovininkėLaura Asadauskaitė.
↑Zigmas Zinkevičius. Kelios mintys, kurios kyla skaitant Alfredo Bumblausko Senosios Lietuvos istoriją 1009–1795 m. Voruta, 2005.
↑Dubonis, Artūras (1998). Lietuvos didžiojo kunigaikščio leičiai: iš Lietuvos ankstyvųjų valstybinių struktūrų praeities (Leičiai of Grand Duke of Lithuania: from the past of Lithuanian stative structures (in Lithuanian). Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla.
↑Tomas Ostrauskas. Vėlyvasis paleolitas.//A.Girininkas (red.) Lietuvos istorija. T.1. Vilnius: Baltos lankos, 2005. p. 22-23.ISBN 9955-584-90-4.
↑V.Juodagalvis. Paleolitas. XI–IX tūkstantmetis pr. m. e.// Lietuvos proistorė. Archeologijos ekspozicijos vadovas. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2000. P.22.
↑Gudavičius, Edvardas (1999)Lietuvos Istorija: Nuo Seniausių Laikų iki 1569 Metų (Lithuanian History: From Ancient Times to the Year 1569) Vilnius, page 28,ISBN 5-420-00723-1
↑Ochmański, Jerzy (1982).Historia Litwy [The History of Lithuania] (lenkų) (2nd leid.). Zakład Narodowy im. Ossolińskich. pp. 39–42.ISBN9788304008861.
↑Paul Magocsi (1996). History of the Ukraine. University of Toronto Press. p. 128.ISBN 0802078206.
↑Babinskas, Nerijus. „Etninė ir konfesinė LDK įvairovė. Reformacija“. šaltiniai.info Tikrinta 2019-05-20.
↑Rimvydas Petrauskas. Lemiamų įvykių link: politinė situacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir aplinkiniuose kraštuose XIV a. devintame dešimtmetyje// D.Baronas, A. Dubonis, R.Petrauskas Lietuvos istorija III tomas. Baltos lankos, 2011.
↑R.Petrauskas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė vėlyvaisiais viduramžiais: bendruomenė ir individas, struktūros ir institucijos.// J.Kiaupienė, R.Petrauskas. Lietuvos istorija IV tomas. Baltos lankos, 2009. P.188-189.ISBN 978-9955-23-239-1
↑J.Kiaupienė. Rytų ir pietryčių kryptys: Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kova dėl teritorijų ir įtakos.// J.Kiaupienė, R.Petrauskas. Lietuvos istorija IV tomas. Baltos lankos, 2009. P. 453.ISBN 978-9955-23-239-1
↑Jūratė Kiaupienė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaitos laikas – 1529–1588 metai.// J.Kiaupienė, I. Lukšaitė. Lietuvos istorija T. V. Baltos lankos, 2013. P.206-7.ISBN 978-9955-23-680-1
↑Jūratė Kiaupienė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaitos laikas – 1529–1588 metai.// J.Kiaupienė, I. Lukšaitė. Lietuvos istorija T. V. Baltos lankos, 2013. P.229-30.ISBN 978-9955-23-680-1
↑Stone, Daniel. The Polish–Lithuanian State: 1386–1795. University of Washington Press, 2001. p. 63
↑„archyvo kopija“. Suarchyvuotasoriginalas 2015-01-10. Nuoroda tikrinta2020-09-06. „Emigrants who have declared their departure by state of next residence and year.“ (anglų k.), Lietuvos statistikos departamentas, 2019-07-14
↑2002 m. surašymas: Mokame vis daugiau kalbųArchyvuota kopija 2011-07-23 išWayback Machine projekto. Pastaba: ten pateikta kiek gyventojų moka šias kalba kaip užsienio kalbas. Šiame straipsnyje pateikti duomenys kiekiš viso žmonių kalba šiomis kalbomis. Tai reiškia, kad mokančių jas kaip užsienio kalbą procentas sudėtas su mokančių jas kaip gimtąją kalbą procentu
.png)
(correct_angle_version).jpg)
.jpg)
.svg)
_v2.png)
_-_cathedral.jpg)
%2c_director_O._Kor%25C5%25A1unovas._Photo_by_Tomas_Luk%25C5%25A1ys.jpg)
