Libanas (arab.لُبْنَان =Lubnān,pranc.Liban), oficialiaiLibano Respublika (arab.الجمهورية اللبنانية =al-Jumhūrīyah al-Lubnānīyah,pranc.République libanaise) – valstybėArtimuosiuose Rytuose, rytinėjeViduržemio jūros pakrantėje. Šiaurėje ir rytuose ribojasi suSirija, pietuose – suIzraeliu. Vakaruose Libanas prieina prie Viduržemio jūros. Šalies sostinė ir didžiausias miestas –Beirutas.
Dabartinio Libano teritorijojefinikiečiai buvo įkūrę miestų daugiau kaip prieš 3000 metų.Dar neseniai Libanas buvo klestintivalstybė, kultūrinis ir prekybinisArtimujų Rytų centras. SostinėBeirutas pritraukdavo daugybę turistų. Tačiau dėl įtampos tarp religinių grupių1975 m. prasidėjo ilgalaikispilietinis karas, nuniokojęs beveik visą šalį.XX a. paskutiniame dešimtmetyje buvo pasiektas taikos susitarimas, ir vyriausybė, padedama užsienio, ėmėsi atkurti ūkį ir atstatyti sugriautus miestus.
Libanas yraparlamentinė demokratija, kurioje įteisinta specialikonfesionalizmu vadinama sistema. Jos tikslas – padalinti politinę galią tarp skirtingųreliginių grupių, reikalaujant, kad aukščiausi valstybės postai priklausytų tam tikrą religiją išpažįstančiam asmeniui. Pavyzdžiui, prezidentas privalo būtimaronitas, ministras pirmininkas –sunitas, parlamento pirmininkas –šiitas, viceministras pirmininkas ir parlamento vicepirmininkas –stačiatikis.
Šalies įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso vienų rūmųparlamentui. Jis turi 128 vietas, lygiai padalintas tarp krikščionių ir musulmonų. Nariai renkami visuotiniuose rinkimuose kas ketverius metus pagalproporcinę rinkimų sistemą. Šalyje vyrauja multipartinė sistema, įprastos kelių partijų prieš rinkimus arba parlamente sudaromos koalicijos.
Vykdomoji valdžia sutelkta prezidento, kaip valstybės vadovo, ir ministro pirmininko, kaip vyriausybės vadovo, rankose. Prezidentas renkamas parlamento šešerių metų kadencijai. Ministrą pirmininką paskiria prezidentas su parlamento pritarimu. Vyriausybė formuojama išlaikant lygybę tarp religinių grupių.
Pagal 2012 m. Demokratijos indeksą, Libanas priskiriamas hibridinių režimų kategorijai.[5]
Libanas nedidelėvalstybė, pietuose besiribojanti suIzraeliu, o šiaurėje ir rytuose – suSirija. Pajūriu eina siauralyguma, rytuose virstant dviemkalnagūbriais. Tarp šių kalnagūbrių driekiasi didelis derlingas Bekaatosslėnis. Per slėnį tekaLitanio upė. Jos vandens ištekliai naudojami pietinei slėnio daliai ir (per kalnuose iškastą tunelį) daliai pajūrio lygumos.
Dirvožemiai daugiausia kalciažemiai, upių slėniuose – verstžemiai. Libano natūrali gamta labai pakitusi dėl intensyvaus miškų kirtimo ir dirvožemio erozijos.Miškai užima 13 % Libano teritorijos.[6] Libano kalnų vakarų šlaituose auga krūmynai, vietomispušynai irkiparisai, didesniųkedrų miškų išlikę tik aukštikalnėse. Bekaa slėnyje – kserofitinė augalija (dygūs krūmai,stepės).
Libane vyraujaviduržemio klimatas su karštomis sausomis vasaromis ir švelniomis lietingomis žiemomis. Vidutinė vasaros temperatūra apie 26 °C, žiemos – 15 °C. Palyginti su kitomis regiono šalimis, Libane lyja gana gausiai. Kalnuose per metus iškrenta daugiau kaip 1250 mm, pajūryje – 700–900 mm, Bekaa tarpukalnių slėnyje – iki 600 mm kritulių. Daugiausia kritulių gruodžio – vasario mėnesiais.
Libano ekonomiką labai paveikė pilietiniai nesutarimai nuo 1975 iki 1990 m. Iki 1990 m. šalis beveik pasiekė buvusį ekonomikos lygį, bet ją dar veikiaIzraelio 2006 m. oro atakos. Dabar šaliai svarbi bankininkystė, draudimas, žemės ūkio produktų apdirbimas, chemijos, medienos produktų gamyba, naftos perdirbimas. Pajamos gaunamos iš turizmo, tarptautinės pagalbos. Neteisėta narkotikų gamyba turi įtakos šalies ekonomikai.
Žemės ūkio produktai sudaro tik mažą dalįBVP. Auginami citrusiniai vaisiai, tabakas, vynuogės. Auginamos avys ir ožkos. Libanas daugiau importuoja, nei eksportuoja. Pagrindiniai šalies eksporto produktai yra juvelyriniai dirbiniai, chemikalai, vaisiai, tabakas, tekstilės gaminiai. Importuojama nafta, automobiliai, medikamentai, drabužiai. Šalies mainų partneriai yraSirija,Jungtiniai Arabų Emyratai,Italija,Saudo Arabija.
.svg)
