Lenicija, arbaminkštinimas[1] –fonetinis pokytis, besireiškiantispriebalsių artikuliavimo susilpnėjimu, kai iš „stipriųjų“ (lot.fortis) serijos jie pereina į „minkštųjų“ (lot.lenis)[2] seriją. Tonų skalėje tokia suminkštintafonema tariama aukščiau. Lenicija – priešingas reiškinys priebalsių kietinimui.
Šis priebalsių susilpnėjimas gali būti diachroninis (istorinis), pavyzdžiui,lotynų kalba liaujasi vysčiusis vakarųromanų kalbose:lot.vita tampavidaportugalų,galisų,ispanų,katalonų,oksitanų kalbose (t pakinta įd), oprancūzų kalbojelot.vita virstavie (t visiškai išnyksta).
Taip pat lenicija gali būti sinchroninė (to paties laikotarpio), kuomet kalboje ji sutinkama kaip pastovusmorfologinis reiškinys, pavyzdžiui:priebalsių mutacijakeltų kalbose arbapriebalsių laipsniavimas (kaita) suomių ir kitoseUralo kalbose.
Lenicija reiškiasi skirtingai, esama įvairių jos laipsnių (nuo stipriausios iki silpniausios lenicijos):duslusis priebalsis >skardusis;geminata >paprastas priebalsis;okliuzinis priebalsis >afrikata >pučiamasis priebalsis >pusbalsis.
Lenicija nepainiotina su kitu fonetiniu reiškiniu –palatalizacija, kuri taip pat vadinama „minkštinimu“.