Primityvia forma lengvosios atletikos varžybos buvo rengiamosSenovės Egipte prieš daugiau kaip 4000 metų ir tik apie 1500 m. pr. m. e. jos buvo susistemintosKretoje. Vėliau kretiečių pavyzdžiu pasiekė irachajų. Žodis „atletas“ kilo išgraikiško žodžio „athlos“, reiškiančio rungtyniavimą, o „stadionas“ iš senovės graikų atstumo mato, kuris lygus maždaug 180 metrų.
Atletika buvo vienintelė sporto šaka pirmojojeGraikijoje vykusiojeOlimpiadoje 776 m. pr. m. e. Bėgimo, šuoliavimo ir pan. varžybas organizuodavo ir kitose šalyse, tačiau jos dažnai buvo ne sportinio, o kovinio pobūdžio. Naujosios lengvosios atletikos rungtynės, kuriose daugiausia buvo varžomasi bėgimo ir ėjimo rungtyse, pradėtos rengtiAnglijoje XVII a. pabaigoje irXVIII a. pradžioje. Pirmosios rungtynės tarp profesionalių atletų ir lažybos dėl jų rezultatų atsiradoXIX a. pradžioje. Apie 1860 metus varžybos išpopuliarėjoOksfordo irKembridžo universitetuose, o1866 m. įvyko pirmasis oficialusJungtinės Karalystės lengvosios atletikos čempionatas. Vėliau šis sportas ėmė populiarėtiJAV ir žemyninėjeEuropos dalyje. Pirmosiose naujųjų laikųolimpinėse žaidynėse buvo varžomasi daugiausiai bėgimo ir stadiono rungtyse.
400 m bėgimas su barjerais – lengvosios atletikos rungtis
Lengvąją atletiką sudaro šios rungtys:
Sportinis ėjimas – ėjimo rungtys, apimančios nuotolius nuo 1 iki 50 km;
Bėgimas (be kliūčių,stadione) – rungtys skirstomos į trumpuosius nuotolius (sprintas, nuo 60 m iki 400 m), vidutinius (nuo 800 m iki 2000 m), ilguosius nuotolius (nuo 3000 m iki 10 000 m) ir ilgiausiuosius (nuo 10 000 m iki 30 000 m), prie šios grupės priskiriamikrosai (lauko sąlygomis, paprastai ilgos distancijos iki 30 000 m),maratono bėgimas (bėgant plentu, kurio oficialus ilgis – 42,2 km) irultramaratono bėgimas (bėgant plentu, kurio ilgis – 100 km);
Bėgimas su kliūtimis (stadione) –barjerinis bėgimas (nuo 50 m iki 400 m, su barjerais) irkliūtinis bėgimas (nuo 1500 m iki 3000 m, su įvairiomis kliūtimis);
Estafetinis bėgimas (stadione) – įvairių nuotolių ir įvairaus bėgančiųjų skaičiaus estafetės (pvz., 4 x 100 m, 4 x 400 m, 400 + 300 + 200 + 100 m).
Dauguma lengvosios atletikostreniruočių ir varžybų gali vykti uždarose patalpose (lengvosios atletikos manieže), tačiau pavasarį ir vasarą paprastai organizuojama lauke (stadionuose arba gamtos plotuose).Vyrai ir moterys rungiasi atskirai, taip pat atskirai varžosi skirtingos amžių grupės.
Bėgikai iš pradžių neturėjo startavimo atsparų, todėl tiesiog suformuodavo atsparą žemėje patys. Vėliau jos buvo pradėtos gaminti išmedžio, o šiomis dienomis tai portatyvinis metalinis įtaisas. Nuo1928 m. atsparos naudojamos distancijose iki 400 m, kad atletas tvirčiau atsispirtų ir nepaslystų starto metu. Tarptautinėse varžybose jos jungiamos prie įrenginio, nustatančio netikrus startus. Bėgimo lenktynės prasideda starto teisėjui iššovus iš pistoleto. Starto šūvis įjungia elektroninį laikmatį arba kitą patvirtintą įrenginį, kuris nustato oficialius rezultatus. Iki 10000 m distancijose laikas matuojamas šimtųjų sekundes dalių tikslumu, ilgesnėse distancijose dešimtųjų ar sekundės tikslumu. Ties stadiono finišo linija yra įrengiama kamera, kuri fiksuoja kertančius liniją. Ji filmuoja nuolat ir yra sinchronizuota su laikrodžiu, matuojančiu laiką šimtosiomis sekundės dalimis.
Šuolio į tolį, trišuolio ir sprinto iki 200 m rungtyseanemometru yra matuojamas vėjo greitis. Jeigu pasiekiamas rekordas, bet į nugarą pūtė didesnis nei 2 m/s vėjas – rekordas nefiksuojamas.
Metimo rungtyse tris teisėjai matuoja atstumą sertifikuota plienine rulete. Matavimai atliekami nuo apskritimo, kuriame buvo atletas metimo metu centro arba apskritimo lanko iki projekcijos, kur mestas įrankis pasiekė žemę. Oficialiai fiksuojamas atstumas, priklausomai nuo rungties, yra 1 ar 2 cm trumpesnis už tikrąjį. Tokia pat sistema naudojamašuolio į tolį irtrišuolio rungtyse.
Stadione, kuriame rengiamos oficialios varžybos, turi būti 400 m ilgio bėgimo trekas, suskirstytas į 6 arba 8 takelius, vietos šokinėjimo ir mėtymo rungtims stadiono viduryje, bei vandens kliūtisbėgimui su kliūtimis. Bėgimo rungtyse bėgama prieš laikrodžio rodyklę taip, kad atletų kairė ranka būtu nuolat nukreipta į vidinę tako pusę.
Kad stadioną būtų galima naudoti ištisus metus, šiuolaikiniam trekui iškloti naudojama sintetinėguma arbapoliuretanas išskyrus žole ir specialiais milteliais dengiamas vietas.
Maniežo arba uždarų patalpų stadionas lengvojoje atletikoje nuo lauko stadiono skiriasi specialiais60 m bėgimo takeliais. Tokios trumpos distancijos bėgikai išvysto didelį greitį, bet neturi laiko sustoti, todėl už bėgimo takelių turi būti įrengta speciali minkšta dalis, jog atletai galėtu į ją lengvai atsitrenkti ir sustoti. Uždarų patalpų arenos nėra pritaikytos jokioms metimo rungtims, išskyrusrutulio stūmimui.
Varžybų eiga nustatoma burtų traukimu. Lengvaatlečiams, praleidusiems savo eilę rungtyje, nebeleidžiama kartoti bandymo. Sportininkai, pavėlavę dėl nepateisinamos priežasties, gali būti diskvalifikuoti tame bandyme. Lengvaatlečiai, antrą kartą pavėlavę atlikti bandymą, diskvalifikuojami tolesniems bandymams ir fiksuojamas rezultatas, pasiektas prieš diskvalifikavimą. Teisėjai gali dar kartą suteikti vieną bandymą, jei atletui buvo sutrukdyta. Rungtyniaujančių aprangą sudaro šortai (trumpikės), sportiniai bateliai ir aptemti marškinėliai. Ant aprangos būtinai turi būti raištis su atleto numeriu. Lengvaatlečiai gali dėvėti vieną batelį, du arba rungtyniauti basi.Maratono irkroso rungtyse avalynė yra būtina. Siekiant padidinti sukibimą ant kiekvieno batelio gali būti iki 11 dyglių.
Svarbiausia lengvosios atletikos organizacija yraTarptautinė lengvosios atletikos federacija (IAAF), kuri atsakinga užpasaulio rekordų fiksavimą, stambių varžybų organizavimą, kvalifikacinių normatyvų nustatymą ir lengvosios atletikos sporto reglamentavimą. Išviso 213 šalių ir teritorijų savo nacionalines lengvosios atletikos asociacijas, kurios prižiūri vietinės reikšmės čempionatus ir fiksuoja rekordus. Jos suskirstytos į šešis regionus:
