Lietuvos komunistų partija | |
 | |
| Pirmasis sekretorius | Antanas Sniečkus(pirmas) Mykolas Burokevičius(paskutinis) |
|---|---|
| Įkurta | 1918 m. spalio 1 d. (1918-10-01) |
| Panaikinta | 1991 m. rugpjūčio 23 d. (1991-08-23)[1] |
| Įpėdinė | Lietuvos demokratinė darbo partija Socialistinis liaudies frontas |
| Būstinė | Vilnius |
| Politinė ideologija | Komunizmas Marksizmas-leninizmas |
| Nacionalinė narystė | Sovietų Sąjungos komunistų partija (1940–1991) |
| Tarptautinė narystė | Komunistų internacionalas (1919–1943) |
| Spalvos | Raudona |
| Partijos vėliava | |
.svg) | |
Lietuvos komunistų partija (LKP) –politinė partija, veikusi1918–1991 m.Lietuvoje. Valdančioji ir vienintelėpartija Lietuvoje sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir1944–1990 m.).Ideologija rėmėsiKarlo Markso,Frydricho Engelso irLenino teorijomis. Seimas 2017 m. birželį LKP pripažino nusikalstama organizacija.[2]
XIX a. 8-ajame dešimtmetyje atsirado pirmiejimarksistiniai rateliai, iš kurių 9-ajame susikūrė pirmosiossocialdemokratinės organizacijos. Komunistų partijos pirmtakai buvo marksistai ir socialdemokratai – revoliucionieriai, kurie perėmė revoliucinėsdemokratijos irliaudininkų tradicijas bei metodus, taip pat daug ką iš Lenkijos darbininkų partijos „Proletariatas“ (Lietuvoje veikė1881–1886 m.), kuri propagavo Markso ir Lenino mokymą bei proletarinįinternacionalizmą. Revoliuciniai demokratai tuo metu buvo įsimaišę į Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP), Lietuvos darbo sąjungą,Rusijos socialdemokratų darbininkų partiją ir kitas socialdemokratines organizacijas.Pirmojo pasaulinio karo metu socialdemokratai – revoliucionieriai nutraukė ryšius sumenševikiškais socialdemokratais ir1916–1917 m. Rusijoje sukūrė pirmąsias Lietuvos bolševikų organizacijas.1917 m. rudenį šios organizacijos reorganizuotos į RSDDP(b) (nuo 1918 m. kovo – RKP(b)) Lietuvos sekciją. Aktyvistai pradėjo leisti pirmąją bolševikišką spaudą lietuvių kalba – laikraščius „Tiesa“, „Komunistas“ ir t. t. Didžiausią indėlį Lietuvos sekcijos tapimui atskira partija įnešė Lietuvos sekcijos centrinio biuro nariaiVincas Mickevičius-Kapsukas irZ. Angarietis.
Pirmosios atskiros Lietuvos komunistinės organizacijos pradėjo kurtis1918 m. pavasarį. 1918 m. vasarą įkurta Lietuvos ir Baltarusijos socialdemokratų darbininkų partija, vadovaujamaP. Eidukevičiaus. Greitai ji užmezgė ryšius su RKP(b) Lietuvos sekcijos centriniu biuru. 1918 m.rugpjūčio 14 d. Vilniuje surengtas nelegalus Lietuvos socialdemokratų – revoliucionierių suvažiavimas ir įkurta Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partija. Buvo planuojama, kad ji veiks Vokietijos okupacijos teritorijoje, t. y. Lietuvoje ir vakarų Baltarusijoje, užimtoje Vokietijos kariuomene 1915 m. rudenį. 1918 m.rugsėjo 15 d. prasidėjo pirmasis Lietuvos komunistinių organizacijų kongresas. Nutarta vadovautis pritaikyta Lietuvai RKP(b) programa. Tais pačiais metais Vilniuje prasidėjo pirmasis Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų Partijos suvažiavimas, kuris faktiškai tapo pirmuoju Lietuvos komunistų partijos suvažiavimu, nes Baltarusijos delegacija jame nedalyvavo. Suvažiavimas reorganizavo partiją, išrinko Centrinį komitetą, galų gale sukurta Lietuvos komunistų partija su jai priklausančiais 6 Lietuvos rajonais: Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Vilkaviškio ir Marijampolės. Partija savo programoje tikslais paskelbė skleisti proletarinio internacionalizmo, socialistinio patriotizmo, komunizmo idėjas ir kovoti su Vokietijos okupacija, buržuazinio nacionalizmo apraiškomis bei darbininkų engimu.[3]
LKP buvo kuriama kaip Rusijos komunistinio judėjimo sudedamoji dalis ir formuojama Rusijos komunistų (bolševikų) partijos idėjiniais-teoriniais bei organizaciniais pagrindais.
Lapkričio 10 d. LKP(b) Centro komitetas Vilniuje įkūrė Karinį-revoliucinį komitetą, skirtą ginkluotamsukilimui, valdžios užėmimui beiperversmui organizuoti.Lapkričio 11 d. CK nutarė apginkluoti visus Lietuvos komunistus, pagalRaudonosios Armijos pavyzdį Tarybų Rusijoje organizuoti kovotojų būrius, pastatyti ginklų sandėlius. LKP paskelbė valdžios miestuose bei kaimuose užėmimą,žemės reformą, ir darbininkų tarybų kūrimą, valdžios organus, kuriuose „dalyvaus darbininkai, bežemiai ir mažažemiai valstiečiai“ (taip buvo parašyta Centro Komiteto nutarime). Gruodžio 8 d. Vilniuje įsteigta Laikinoji Revoliucinė Darbininkų ir Valstiečių Vyriausybė (pirmininkas – V. Kapsukas), kuri savo Manifestu gruodžio 16 d. paskelbė apie Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įkūrimą. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir dar keliuose didesniuose miestuose įvyko pirmieji vietinių Darbininkų deputatų tarybų rinkimai.
1919 m.vasario 27 d. buvo priimtas sprendimas sukurti bendrą valstybę suBaltarusija ir įkurta Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika (Litbelas). 1919 m. kovo 4–6 d. Vilniuje įvyko antrasis (jungtinis) Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partijų suvažiavimas. Buvo priimtas nutarimas sujungti partijas ir įkurti vieningą Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partiją. Centro Komiteto pirmininku buvo išrinktas Vincas Mickevičius-Kapsukas, o sekretoriumi –V. Knorinas. Pradėta kova su Vokietijos ir Lenkijos kariuomene ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuomene ir policija. Itin sėkmingai su komunistais Lietuvoje kovojoPovilas Plechavičius, faktiškai likvidavęs komunistų židinius Žemaitijoje.
Rugpjūčio mėnesį pralaimintys komunistai pasitraukė į pogrindį. Rugpjūčio 15 d. Kaune įkurtas Lietuvos komunistinių organizacijų centro biuras (sekretoriusA. Jakševičius), kiek vėliau Lietuvos-Baltarusijos CB įkurtas ir Vilniuje (žymiausias veikėjas –K. Giedrys). Abiejų CB veiklą koordinavo LBKP CK. Jie veikė teritorijoje, užimtoje lenkų (buvusioseGardino irVilniaus gubernijose), kovojo tiek su lenkų, tiek su nepriklausomos Lietuvos valdžia. Netrukus buvo sukurtas V. Kapsuko vadovaujamas Centrinis biuras nelegaliam darbui prie LBKP CK. Šis biuras turėjo ypatingą reikšmę – jis užtikrino nenutraukiamą komunistinės spaudos leidimą. Taip pat komunistai prisiėmė vadovauti stichiškai prasidėjusiam Kauno garnizono kareivių sukilimui 1920 m. vasarį, skatino darbininkus griebtis ginklų, kurtiprofsąjungas. Komunistai vadovavo pirmajam Lietuvos Profsąjungų suvažiavimui Kaune 1920 m. liepos 20–22 d. Tą vasarą imta ruoštis naujam ginkluotam perversmui Lietuvoje. Vis dėlto, sąlygos buvusiame Litbele labai smarkiai skyrėsi. Todėl LBKP plenumas priėmė nutarimą dėl partinių Lietuvos ir Baltarusijos organizacijų atskyrimo bei jų reorganizacijos. Didžioji dalis LBKP narių tuo metu veikė Lietuvoje ir Vilniuje, čia įvairiuose miestuose įkurti Centro Biurai, kurie 1921 m. vasario 12 d. susivienijo ir sudarė LKP CK.
1918 m. LKP turėjo 797 narius, 1919 m. – 4322,1920 m. – 858.[4]
Po 1920–1922 m., LKP susidūrė su nemaža partijos funkcionavimo problema. Dar labiau partijos gyvenimą apsunkino prasidėjusios Lietuvos valdžios represijos, antikomunistinės opozicijos atsiradimas daugumoje Lietuvos miestų. Komunistai partijos viduje pradėjo propagandinę veiklą, nemažą pagalbą KP suteikėKomunistinis Internacionalas. 1921–1940 m. LKP buvo Komunistinio Internacionalo Lietuvos Sekcija, atstovu prie Komunistinio Internacionalo Vykdomojo Komiteto (KIVK) nuo1921 m. liepos buvo Zigmas Aleksa-Angarietis, nuo1923 m. jo pavaduotoju buvo V. Kapsukas (nuo1924 m. V. Kapsukas išrinktas kandidatu į KIVK narius, nuo1928 m. – KIVK nariu). V. Kapsuko iniciatyva1920 m. Maskvoje įkurta Lietuvos sovietinė partinė mokykla. 1921–1936 m. ten apmokė apie 550 komunistų.
LKP Lietuvoje buvo uždrausta, veikė nelegaliai, pagrindiniai jos darbai pokario pradžioje buvo komunistinės spaudos leidimas ir propagandinė veikla, šnipinėjimas TSRS naudai ir kita antivalstybinė veikla, koordinuojama iš Maskvos per pasiuntinybę Kaune.1926 m. rinkimus Lietuvoje laimėjo dvi didžiausios kairiosios partijos – Lietuvos Socialdemokratų Partija ir Valstiečiai liaudininkai. Be jų kita stipri jėga buvo Krikščionys-demokratai, bet LSDP ir LVL koalicija buvo pakankamai stipri, kad vestų valstybę norimu kursu. Legalizuota Komunistų Partija, pasirašytos kelios bendradarbiavimo sutartys suTSRS. Komunistai kaip legali jėga ėmė rengti mitingus, kaltintitautininkus ir Krikščionis Demokratus organizuojant valstybinį perversmą ir pačius tautininkus kaltinti nacionalizmu bei fašizmu.1926 m.gruodžio 17 d. įvyko tautininkų organizuotasperversmas,Antanas Smetona tapo Lietuvos vadovu, daug socialdemokratų, komunistų irkomjaunuolių suimta (nuteisti 1622 komunistai ir komjaunuoliai, iš jų 146 – sušaudyti), komunistų partija vėl uždrausta. Sušaudyta dauguma Centro Komiteto narių, dėl to netrukus reikėjo rinkti naują Centro Komitetą ir reorganizuoti visą partiją dėl smarkiai sumažėjusio narių skaičiaus.
1925 m. sausį komunistų partijoje buvo 879 nariai. 1926 m. – 412, 1932 m. – 600, 1939 m. – apie 2000.
Sovietmečiu LKP buvo sudedamojiTSKP (iki 1952 m. vadinosi VKP; po –TSKP) dalis.
LKP 1940 m. LKP buvo lemtinga jėga, nulėmusi Lietuvos prisijungimą prieTarybų Sąjungos. LKP vadovavo trėmimams į Sibirą.1941 m. birželio 4 d. Tarybų SąjungosNKVD komisaro pirmojo pavaduotojo Serovo buvo pasirašyta „Instrukcija dėl antisovietinio elemento išvežimo tvarkos iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos“. Sudarant sąrašus, daugiausia prisidėjo kaimų seniūnai ir komunistų partijos nariai. Lietuvoje tremtinių sąrašus patvirtindavoJustas Paleckis irAntanas Sniečkus.
A. Sniečkus1956 m.lapkričio 16 d. prašė Tarybų Sąjungos komunistų partijos CK uždrausti apsigyventi Lietuvoje ir gretimose teritorijose „teistiems už kontrrevoliucinius nusikaltimus“, nes apie 8 tūkst. žmonių „savavališkai sugrįžo į Lietuvą“. KadangiLietuvos TSRKGB sekė visus grįžtančius sovietinio teroro ir naikinimo sistemos liudytojus, LKP CK sekretorius B. Šarkovas pasiūlė padauginti saugumiečių. Jie turėjo garantuoti, kad pro sudaromą draudimų ir apribojimų sieną neprasmuks nė vienas buvęs kalinys ar tremtinys, o jau įsikūrusiems (ir įsikursiantiems) Lietuvoje bus sudarytos nepakeliamos gyvenimo sąlygos.1957 m.sausio 14 d. Tarybų Sąjungos VRM sprendimu Kaunas buvo pavadintas miestu su ypatingu pasų režimu, kuriame draudžiama gyventi kalintiems „už kontrrevoliucinius nusikaltimus“ ir „už banditizmą“. 1957 m.sausio 21 d.[5] J. Paleckis pasirašė įsaką, kuriuo buvusiems Lietuvos vyriausybės, politinių partijų vadovams, pogrindininkams irpartizanams, atlikusiems bausmę, buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. Tiems, kurie vis dėlto grįžtų, buvo numatyta nauja bausmė – 5 metai tremties[6]. Šis įsakas pristabdė lietuvių grįžimą, todėlLatvijoje,Gardine irKaraliaučiaus srityje ėmė augti lietuviškos buvusių kalinių bendruomenės.
Pokario metais LKP organizavonaikintojų batalionų (liaudiškai vadinamųstribų) formuotes kovai suLietuvos partizaniniu judėjimu.
1945 m. LKP turėjo 3536 narius,1950 m. – 27 753 narius,1970 m. – 116 603,1986 m. – 197 274.
1989 m.gruodžio 20 d. LKP XX suvažiavimo metu LKP atsiskyrė nuo TSKP.[7] 1990 m. gruodžio 8 d. LKP suvažiavime partija pakeitė pavadinimą ir pasivadinoLietuvos demokratine darbo partija. 1990–1991 m. tuo pat metu veikė su partijos atsiskyrimu nuo TSKP nesutikusiLietuvos Komunistų partija ant TSKP platformos, vadovaujamaMykolo Burokevičiaus.
1991 m. sausio 11 d. LKP (TSKP) nusiuntė ultimatumąLR Aukščiausiai Tarybai, reikalavo vesti kovą už nepriklausomybę laikantis okupacinių LTSR irTSRS konstitucijų (remiantis 69LTSR Konstitucijos straipsniu: „Lietuvos TSR pasilieka teisę laisvai išstoti iš TSR Sąjungos“, o TSRS Konstitucija užtikrina tas teises). Kitą dieną po ultimatumo AT vyko balsavimas, kurio metu reikalavimai buvo atmesti. Tą pačią dieną LKP (TSKP) įkūrė Lietuvos nacionalinį gelbėjimo komitetą, kurio pagrindinė užduotis buvo atkurti Lietuvos TSR ir grąžinti seną LTSR Konstituciją (keitimui prireikus, elgtis pagal tos Konstitucijos nuostatas). LKP taip pat sudarė savo vyriausybę, pasiruošusią perimti valdžią. Posausio 13-osios įvykių Lietuvoje KP pirmasis sekretorius M. Burokevičius kelis kartus viešai pasisakė už ginkluoto valstybinio perversmo būtinybę, dėl ko LKP buvo apkaltinta valstybinio perversmo organizavimu ir uždrausta.Rugpjūčio 22 d. LKP vadovams ir keliems aktyvistams pateikti kaltinimai dalyvavimu Sausio įvykiuose (tarp jų ir pirmajam sekretoriui).1999 m. rugpjūčio 23 d. M. Burokevičius su dar keliais aktyvistais nuteistas kalėti 12 metų už žudynių ir valstybinio perversmo organizavimą.
Nariai (1986 m. duomenimis):
LKP CK sekretoriais partijos egzistavimo laikotarpiu buvo: