Augalas vienmetis, užauga iki 1-3, o kartais net iki 5 m aukščio[1].Lapai platūs. Vyriškikuokeliniaižiedai sukrauti viršūninėje šluotelėje, moteriškipiesteliniai –lapų pažastyseburbuolės pavidaložiedynuose. Burbuolės apsuptos dengiamųjų lapų, pro kuriuos viršūnėje nukąra kuokštas siūliškų purkų.Vaisius gali būti baltas, geltonas, rausvas, žalsvas, o grūdas – stambus, plikas, apvalus ar suplotas.
Kukurūzas atvežtas išCentrinės irPietų Amerikos. Ten buvo auginamas jau prieš daugelį tūkstantmečių. Tai seniausia Bolivijos ir Meksikos indėnų auginama kultūra duonai. XV a.Kolumbas atvežė grūdus įIspaniją, čia juos pradėta auginti soduose[2].Portugalai atvežė grūdus įIndiją, vėliau jie pateko įJavos salą irKiniją.
Lietuvoje kukurūzai pradėti augintiXVIII a. daržuose, darželiuose (kaip dekoratyvinis augalas),XIX a. pabaigoje – pašarui. XX a. 7–8 dešimtmečiaisTSRS prasidėjus kukurūzų kampanijai kasmet buvo sėjama 80 000–100 000 hektarų[3]. Nuo XX a. pab. jų buvo sėjama daug mažiau (apie 4000 ha). Lietuvoje tinkamiausios auginti ankstyvosios ir vidutinio ankstyvumo kukurūzų veislės.
Kukurūzų siūlai surenkami burbuolėms bręstant ir iš karto džiovinami. Juose yra sitosterino, stigmasterino, riebiųjų ir eterinių aliejų, karčiųjų glikozidinių medžiagų,saponinų, vitaminų C, K,sakų irdervinių medžiagų. Vartojami kaip priemonė, skatinantišlapimo išsiskirimą,nutukimui gydyti,kepenų,tulžies latakų ir tulžies pūslės, šlapimo pūslės uždegimų gydymui.
Žodiskukurū̃zas (dar užrašytas kaipkukurūzà, kukurudza) –skolinys išrus.кукуруза,lenk.kukurydza. Slaviškas žodis neaiškios kilmės. Pagrindinės tryshipotezės:
.jpg)
_.jpg)
