Ksenofanas iš Kolofono (gr.Ξενοφάνης, apie570−480 m. pr. m. e.) –graikų filosofas, poetas, socialinis bei religinis kritikas.
Ksenofanas kritikavo ir pašiepė įvairias idėjas, pradedant tikėjimu antropomorfiniais dievais ir baigiant graikų išliaupsintu atletizmu.
Pasak Ksenofano, kitados visameŽemės paviršiuje turėjo tyvuliuoti vanduo. Taip pat jis aiškino, kad poetai apie dievus turėtų pasakoti tik tai, kas socialiai iškilu. Pagal joepistemologiją tiesa iš tikro egzistuoja, tačiau žmonėms ji nepažini, nes šie yra mirtingi. Taigi veikti galima vien remiantis darbinėmis hipotezėmis: galima elgtis taip, lyg tiesa būtų žinoma, tol, kol žinoma, kad tai visiškai neįtikinama. Šį požiūrį vėl iškėlėK. Poperis, teigiama, kad tai kritinio racionalizmo pagrindas.
Ksenofanas priskiriamas svarbesniesiemsikisokratikams. Nuoantikos epochos laikytasZenono iš Elėjos mokytoju,Parmenido bendražygiu ir dažnai siejamas su Elėjos mokykla (nors šiais laikais įsigalėjo nuomonė, kad tai klaidinga). Išlikusiuose fragmentuose aptinkamaAnaksimandro kosmologijos bruožų, tad įmanoma, kad jis buvo jo mokinys, prieš Ksenofanui išvykstant išJonijos.
Ksenofanas mokė, kad jei būtų laikas, kai niekas neegzistavo, niekas negalėtų egzistuoti, vadinasi, jei kas yra, tai egzistuoja amžinai. Gamta viena ir beribė; tai, kas egzistuoja, yra panašus visomis savo dalimis, antraip jis būtų daugeliu; tasai vienas yra begalinis, amžinas; homogeninė visata yra pastovi ir negali keistis. Dėl to Ksenofano pažiūros neretai laikomospanteistinėmis.
