Krikštas (gr.βαπτίζω – „pasineriu", „esu panardinamas“, „nuskęstu“) –katalikybėje irstačiatikybėje – svarbiausias iš septyniųsakramentų, kuris nuplauna nuodėmes ir įjungia pakrikštytąjį į Bažnyčią.[1] Krikšto sakramentą paprastai teikia vyskupas arba kunigas, o lotynų apeigų Bažnyčioje – dar ir diakonas, bet reikalui esant gali krikštyti bet kuris žmogus, net ir nepakrikštytasis, jei tik turi reikiamą intenciją, būtent nori atlikti tai, ką krikštijant atlieka Bažnyčia.
Krikštas ankstyvajame krikščioniškajame mene
Evangelinėse bendruomenėse (radikaliosios reformacijos atstovai) tikima, kad krikštas yra vienas iš dviejų Kristaus paliktų apeigų (kita – šventosios vakarienės šventimas).Baptistų,sekmininkų ir charizmininkų bendruomenėse krikštijami tik suaugę (sąmoningi) žmonės. Šiose bendruomenėse tikima, kad krikštas yra laisvos valios aktas, išreiškiantis savo gyvenimo paaukojimą Dievui ir prisikėlimą naujam gyvenimui. Čia krikštas nėra siejamas su gimtosios nuodėmės atleidimu.
