Kreipinys – būdingadialogo ypatybė.
Specifiniai žodžiai, siekiantys atkreipti pašnekovo ar rūpimo asmens dėmesį, neinantys jokiasakinio dalimi.[1]
Sakinyje kreipinys išskiriamasintonacija, rašant – kableliu ar šauktuku.[2] Tariami pabrėžtai, kiek pakeltu balsu, paskui daroma nedidelėpauzė. Neretai kreipiniai atskleidžia jausmus, požiūrį į asmenį, daiktą ar reiškinį, į kurį kreipiamės, pvz.:Oi broleli, brolužėli, kareivėli raitužėli, nepažįsti tu seselės, pagirių raibos antelės?
Kreipiniai atskleidžia ir pašnekovų santykius. Į asmenis galime kreiptis šiltai – vardu (Vida, Staseli), oficialiau – pavarde (Kalvaiti, Petraityte, Andriukaitiene), nurodydami pareigas (mokytoja, direktoriau, pardavėja), kitus santykius (kaimyne, drauguži, keleiviai) ir pan.[3]
| Titulas | Asmeninis kreipinys, prievardis |
|---|---|
| Popiežius | Jo Šventenybė, Jūsų Šventenybe! Šventas Tėve! |
| Patriarchas (Armėnų Katalikų Bažnyčia) | Jo Šventenybė, Jūsų Šventenybe! |
| kreipiantis į katalikų arba stačiatikių patriarchus | Jo Palaimintybė, Jūsų Palaimintybe! |
| Karalius,Karalienė | Didenybe, Jūsų Didenybe |
| Kardinolas | Eminencija, Jūsų Eminencija! (J. Em.) |
| Rektorius | Magnificencija, Jūsų Magnificencija![4][5][6] |
| Vyskupas, Prezidentas, ambasadorius | Ekscelencija, Jūsų Ekscelencija! (J. E.) |