Priešdonoro kraujo perpylimą nustatoma recipiento (žmogaus, kuriam ruošiamasi įleisti kraują ar jo komponentus)kraujo grupė,rezus faktorius,[1] atliekami donoro ir recipiento kraujo suderinamumo mėginiai.[2]
Paprastai ligoniui perpilami kraujo komponentai, tokie kaiperitrocitų masė,trombocitų koncentratas, šviežiai šaldytaplazma, koncentruotileukocitai. Kai kada perpilamas paties ligonio kraujas: atgal supilamas kraujas, išsiliejęs iš kraujagyslių įkrūtinės ląstą arpilvo ertmę, arba surinktas prieš operaciją ar jos metu (autohemoterapija).[1][2]
Dažniausias – netiesioginis kraujo ar jo komponentų perpylimas. Tam pasitelkiama speciali sistema, sudaryta iš plastikinių maišelių, vamzdelių, filtrų ir adatų. Retesnis tiesioginis kraujo perpylimas, kai specialiu prietaisu recipientui jis įleidžiamas tiesiai iš parinkto donoro. Konservuotas kraujas ar kraujo komponentai suleidžiami į kurią norsveną (paprastai alkūnės), rečiau – įarteriją arbakaulų čiulpus. Perpilamas konservuotas kraujas ar jo komponentai, sintetiniai kraujo pakaitalai sruvena arba lašinami (20–60 lašų per minutę),[1][2] kol žmogui įleidžiama 450 ml kraujo, gali praeiti 2 valandos.[3]
Žinoma, kadEuropoje kraujas, įleidžiant jį į veną, jau buvo perpilamas maždaug XVII a. viduryje, tačiau labai dažnai tokios procedūros baigdavosi paciento mirtimi. Dėl to XVII a. pab.Anglijoje,Prancūzijoje irItalijoje jos uždraustos.[3] Pirmąkart žmogaus kraują žmogui sėkmingai perpylėDž. Blandelis 1819 m. (D. Britanija).[2] Visgi procedūra išliko nesaugi, kol nebuvo aptikti kraujo grupių antigenai ir antikūnai (1901 m. atrasta ABO kraujo grupių sistema, o 1940 m. – rezus faktorius).[3]
Lietuvoje kraują pirmą sykį 1923 m. perpylėVladas Kuzma, Kauno valstybinės ligoninės profesorius.[4]
.jpg)
