Konstantinas I arbaKonstantinas Didysis (lot.Constantinus I Magnus;Flavius Valerius Aurelius Constantinus;272 m.vasario 27 d. Naise –337 m.gegužės 22 d.) –Romos imperijos imperatorius. 306 m.Britanijos legionų paskelbtas 34-uoju imperatoriumi valdė iki mirties337 m. Viena žymiausių IV a. asmenybių.
Vykdė karines, politines, religines ir ekonomines reformas, kurios leido sustiprinti susilpnėjusią Romos imperiją.311–312 m. per Keturių augustų kovą, dėl valdžiosLicinijus ir Konstantinas I sumušė kitus du augustusMaksencijų irMaksimianą; jų irGalerijaus šeimos buvo išžudytos.
Romos imperija valdant Konstantinui IKonstantino biustas, rastas Jorke.
Flavijus Valerijus Konstantinas gimė Naise (Nišas, Serbija)vasario 27 d.[1] apie272 m.[2] Jo tėvasKonstancijus I Chloras buvoilyras,[3][4] kilęs iš Dardanijos provincijos.[5] Konstantinas tikriausiai mažai laiko praleisdavo su tėvu, kuris buvoAureliano asmens sargybinis.Diokletianas suteikė jam Dalmatijos gubernatoriaus postą284 ar285 m. Jo motina buvo žemos kilmės graikė Elena iš ElenopolioBitinijoje.[6] Nežinomas jos statusas: ji buvo Konstancijaus žmona ar sugulovė.[7]
285 m. Diokletianas paskyrėMaksimianą koimperatoriumi.288 m. šis paskyrė Konstancijų pretorių prefektu Galijoje. Jis paliko Eleną ir vedė Maksimiano podukrą Teodorą 288 ar 289 m.[8] Diokletianas įkūrė Tetrarchijos sistemą, kai paskyrė Konstancijų irGalerijų jaunesniaisiais imperatoriais (cezariais).Kovo 1 d. Konstancijus buvo išsiųstas į Galiją numalšinti Karausijaus ir Elekto sukilimo.[9] Konstantinas apsigyveno Diokletiano rūmuose kaip numatomas tėvo įpėdinis.[10]
Diokletiano pavedimu Konstantinas kovėsi su barbarais prie Dunojaus296 m., su persais Sirijoje297 m. Vadovaujant Galerijui kariavo Mesopotamijoje298–299 m.[11] Jis tapo aukščiausio rango tribūnu305 m. pabaigoje.[12]
303 m. pavasarį grįžęs į Nikomediją Konstantinas pamatė, kad Diokletianas pradėjo didžiausią krikščionių persekiojimą Romos imperijos istorijoje.[13]Vasario 23 d. Diokletianas liepė sugriauti Nikomedijos bažnyčią, sudeginti raštus ir paimti iždą. Po to buvo siaubiamos kitos bažnyčios, krikščionys buvo šalinami iš pareigybių, o kunigai buvo įkalinami. Nėra įrodymų, kad Konstantinas prisidėjo prie persekiojimų,[14] tačiau jis taip pat aktyviai negynė krikščionių.[15]
305 m.gegužės 1 d. Diokletianas ir Maksimianas atsistatydino.[16] Konstancijus ir Galerijus tapo augustais, bet jų cezariais tapoSeveras irMaksiminas Daja. Maksencijus ir Konstantinas buvo ignoruoti.[17] Jo gyvybei Galerijaus rūmuose iškilo pavojus, bet tėvas paprašė atsiųsti sūnų į Britaniją padėti kariauti. Gavęs leidimą Konstantinas greitai išvyko iš rūmų ir sutiko tėvąBononijoje prieš prasidedant vasarai.[18] Konstancijus I Chloras mirėEborake306 m.liepos 25 d. po metus trūkusios kampanijos priešpiktus Britanijoje. Alemanų karalius Chrokas paskelbė Konstantiną augustu. Galija ir Britanija pripažino jo valdžią,[19] o Ispanija, Konstancijaus valdyta tik metus, nepripažino. Konstantinas pranešė Galerijui, kad priėmė augusto titulą. Jis teigė, kad armija jį privertė. Galerijus supyko, bet jo patarėjai įtikino jį priimti kompromisą, kad būtų išvengta pilietinio karo. Konstantinui buvo suteiktas cezario titulas, o augusto - Severui. Konstantinas su tuo sutiko, nes tai suteikė jo valdžiai teisėtumo.
Konstantino portretas ant monetos.
Konstantinas iš pradžių tęsė tėvo darbus Britanijoje, bet 306–307 m. žiemąfrankai įsiveržė į Galiją.[20] Jis nugalėjo barbarus ir apsistojoTreveroro Augustoje. Jis sustiprino miesto sienas, pradėjo greta statyti rūmus.
306 m.spalio 28 d. Maksencijus, pavydėdamas Konstantinui, pasiskelbė imperatoriumi. Galerijus jo nepripažino, bet nenuvertė. Severas buvo pasiųstas sutramdyti Maksencijų, bet jo armija, kuriai anksčiau vadovavo Maksimianas, perėjo į priešo pusę ir įkalino Severą. 307 m. pabaigoje Maksimianas grįžo į politiką, nuvyko į Galiją pas Konstantiną, pasiūlė vesti dukrą Faustą ir augusto titulą. Mainais Konstantinas turėjo paremti Maksencijaus sukilimą. Konstantinas vedė Faustą ir politiškai pripažino Maksencijų, bet jis nesiuntė karių į Italiją. Jis kovėsi su piktais (307 m.), brukterais (308 m.), frankais (310 m.), o taikos metu rėmė ekonomiką ir menus.
308 m.lapkričio 11 d. Galerijus Karnunte sušaukė tarybą, kurią sudarė Diokletianas, Galerijus ir Maksimianas. Konstantinas buvo nužemintas iki cezario, Maksimianas atsistatydino, Licinijus tapo Vakarų augustu. Konstantinas neatsisakė augusto titulo, o Maksiminas Daja pyko, kad Licinijus buvo paaukštintas vietoj jo. Galerijus nusileido ir abu pradėjo vadinti augustais310 m.[21]
310 m. Konstantinas pasiuntė Maksimianą į Pietų Galiją, o pats kariavo su frankais. Jis paskelbė, kad Konstantinas miręs ir bandė užimti sostą, bet armija liko ištikima Konstantinui. Pagautas Maksimianas pasikorė liepos mėn.[22]Liepos 25 d. nežinomas oratorius atskleidė Konstantino giminystės ryšį su gerbiamu imperatoriumiKlaudijumi II. Buvo pabrėžta, kad Konstantino valdymas remiasi prigimtine teise, o ne kitų imperatorių pripažinimu.
310 m. viduryje Galerijus susirgo, paskelbė ediktą, toleruojantį krikščionybę,[23] ir mirė. Maksiminas užėmė Mažąją Aziją, o Maksencijus ruošėsi karui su Konstantinu.[24] Dėl didelių mokesčių ir suprastėjusios prekybos kilo riaušės Romoje ir Kartaginoje.[25] Domicijus Aleksandras Afrikoje pasiskelbė imperatoriumi,[26] bet buvo nužudytas. 311 m. Maksencijus paskelbė karą Konstantinui,[27] kuris sudarė sąjungą su Licinijumi ir pasiūlė seserį Konstanciją į žmonas. Maksiminas sudarė sąjungą su Maksencijumi. 312 m. pavasarį Konstantinas su 40 tūkst. karių[28] perėjo Alpes ir prieTaurinoro Augustos susidūrė su Maksencijaus kavalerija. Konstantinas laimėjo mūšį[29] ir dauguma Šiaurės Italijos miestų perėjo į jo pusę po trumpos kovos. Maksencijus pasitiko Konstantiną prie Romos su dvigubai didesne armija. Prieš mūšį Konstantinas nusprendė armijos simboliu pasirinkti graikiškas raidesΧ irΡ, pirmas dvi Kristaus (ΧΡΙΣΤΟΣ) raides, kurios sudarė simbolį ☧[30] . Konstantinas greitai laimėjo Milvijo tilto mūšį[31] , o Maksencijus nuskendo bėgdamas.[32]
312 m.spalio 29 d. Konstantinas įžengė į Romą.[33] Maksencijaus kūnas buvo išgriebtas iš Tibro, jo galva buvo nukirsta ir nešiojama gatvėse, kad visi matytų.[34] Po to galva buvo nusiųsta į Kartaginą ir miestas pasidavė Konstantinui.[35] Jis neaukojo Jupiteriui, bet pažadėjo Senatui grąžinti privilegijas ir nekeršijo Maksencijaus remėjams. Pats Maksencijus buvo paskelbtas tironu, o jo įsakymai negaliojančiais. Jo pastatyti pastatai buvo dedikuoti Konstantinui arba senieji buvo pertvarkyti (pvz.:Circus Maximus), kad būtų didesni už Maksencijaus. Konstatinas išformavopretorių sargybą.
313 m. Licinijus ir Konstantinas I susitiko ir paskelbėMilano ediktą, kuriuo oficialiai uždraudė persekioti krikščionis,[36] jiems suteikė tokias pat teises kaip ir senosioms religijoms. Susitikimas nutrūko, nes Maksiminas įsiveržė į Licinijaus teritoriją. Licinijus nugalėjo ir netrukus Maksiminas mirė Tarse. Abu likę imperatoriai greitai susipyko ir 314 ar 316 m. Cibalių mūšyje Konstantinas nugalėjo Licinijų. Po Mardijos mūšio 317 m. Konstantino sūnūs Krispas ir Konstantinas II bei Licinijaus sūnus Licinianas tapo cezariais.[37] Konstatinas gavo Panoniją ir apsistojęsSirmijuje kariavo sugotais irsarmatais322-323 m.
Konstantinas I ne tik nustojo persekiojęs krikščionis, bet faktiškai pavertė krikščionybę valstybine religija. Tai nepatiko Licinijui, kuris nebuvo toks atviras krikščionybei ir Bažnyčioje įžvelgė Konstantino remėją. Konfliktas tarp dviejų imperatorių baigėsi pilietiniu karu324 m. Konstantinas, padedamas frankų nugalėjo didesnę Licinijaus armiją, kurią rėmė gotai, Andrianapolio mūšyje. Licinijus persikėlė per Bosforą ir paskyrė Martinianą Vakarų augustu. Konstantinas taip pat laimėjo Helesponto mūšį liepą ir Chrysopolio mūšįrugsėjo 18 d.[38] Licinijus ir Martinianas pasidavė Nikomedijoje, kai buvo pažadėta, kad jie nebus nužudyti. Konstantinas tapo visos Romos imperijos valdovu. Licinijus buvo pasiųstas į Tesalonikus, o Martinianas į Kapadokiją, bet 325 m. Konstantinas apkaltino Licinijų rengiant sąmokslą ir abu pakorė. Licinijaus sūnus buvo nužudytas326 m.[39]
326 m. tarpgegužės 15 irbirželio 17 d. Konstantinas suėmė ir nunuodijo savo vyriausiąjį sūnų Krispą.[40] Liepą jis nužudė savo antrąją žmoną Faustą, Krispo pamotę, perkaitinant pirtį.[40] Jų vardai buvo ištrimti iš oficialių dokumentų ir monumentų. Šaltiniai, bandantys paaiškinti šiuos įvykius yra nepatikimi. Vėliau atsirado mitas, teigiantys, kad Krispas ir Fausta buvo meilužiai.[40]
328 m. buvo baigtas tiltas per Dunojų. Konstantinas ketino juo pasinaudoti vėl užimant Dakiją, apleistą Aureliano laikais.332 m. žiemą jis vėl kovojo su sarmatais ir gotais. Dėl prasto oro ir bado mirė apie 100 tūkst. gotų, kol jie pasidavė.334 m. sarmatų liaudis nuvertė savo vadus. Konstantinas juos nugalėjo ir išplėtė savo valdžią į jų žemes. Dalis sarmatų buvo apgyvendinti kaip valstiečiai Ilyrijoje, kiti buvo priimti į armiją.336 m. Konstantinas pasivadinoDacicus maximus.[41]
Konstantinas I smarkiai susirgo po Velykų pasninko337 m.[42] Jis apsikrikštijo ir mirė užmiesčio viloje, vadinamoje Achyronu, tų metųgegužės 22 d.[43] Po mirties jo garbeiBizantijos sostinė Bizantijus buvo pavadintaKonstantinopoliu.
Konstantinas krikščionių istorikų buvo vadinamasDidžiuoju. Taip jis vadintas ir dėl daugybės pergalių prieš barbarus ir antro poAugusto ilgiausio valdymo, kuris truko 31 metus.
Konstantinas įvedė rytietiškus imperatoriaus garbinimo papročius, įvedė imperatoriaus titulo paveldėjimą, įteisino krikščionybę, reformavo pinigus, įkūrė naują sostinę kai kurias piliečių profesijas padarė paveldimas.[44]
↑Barnes,Constantine and Eusebius, 3; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 59–60; Odahl, 56–7.
↑Constantine,Oratio ad Sanctorum Coetum, 16.2; Elliott,Christianity of Constantine., 29–30; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 60; Odahl, 72–73.
↑Elliott,Christianity of Constantine, 29; Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 61; Odahl, 72–74, 306; Pohlsander,Emperor Constantine, 15. Contra: J. Moreau,Lactance: "De la mort des persécuteurs",Sources Chrétiennes 39 (1954): 313; Barnes,Constantine and Eusebius, 297.
↑Constantine,Oratio ad Sanctorum Coetum 25; Elliott,Christianity of Constantine, 30; Odahl, 73.
↑Lactantius,De Mortibus Persecutorum 44.4–6, tr. J.L. Creed,Lactantius: De Mortibus Persecutorum (Oxford: Oxford University Press, 1984), qtd. in Lenski, "Reign of Constantine" (CC), 71.
Elliott, T. G.The Christianity of Constantine the Great. Scranton, PA: University of Scranton Press, 1996.ISBN0-940866-59-5
Fowden, Garth (1994). „The Last Days of Constantine: Oppositional Versions and their Influence“.Journal of Roman Studies.84:146–170.doi:10.2307/300874.ISSN0075-4358.JSTOR300874.
