Ilga politinio kišimosi į popiežiaus rinkimus istorija bei ilgi tarpuvaldžiai, o labiausiai 1268–1271 m. tarpuvaldis, paskatinoLione įvykusio VisuotinioBažnyčios susirinkimo metu paskelbti, kad rinkimai turi vykti už užrakintų durųcum clave (lot. „su raktu“). Niekam neturi būti leidžiama palikti konklavos, kol neišrenkamas naujas Romos vyskupas (popiežius). Šiais laikais popiežiaus rinkimai vykstaSiksto koplyčioje Vatikane, kur susirinkę kardinolai prisiekia laikytis konstitucijos ir išlaikyti rinkimų paslaptį.
Teoriškaipopiežiumi gali tapti bet kurispakrikštytas vyras. Tokių atvejų būta ankstesniais laikais, kai popiežiumi būdavo išrenkamas koks nors žymus krikščionis ar vienuolynoabatas. Šiais laikais popiežius renkamas iškardinolų būrio. Artėjant naujo popiežiaus rinkimams, vatikanistų prognozėse, žiniasklaidoje aktyviai diskutuojamos realiausiospapabile kardinolų kandidatūros į popiežiaus sostą.
Paprastai popiežius renkamas slaptu balsavimu. Po kiekvieno balsavimo biuleteniai yra sudeginami Siksto koplyčioskrosnelėje. Jei popiežius buvo išrinktas – kartu į krosnelę pridedama specialių medžiagų, kurios nudažodūmus baltai, jei ne – medžiagų, dažančių dūmus juodai. Tai vienintelis būdas perduotiinformaciją išoriniam pasauliui apie konklavos eigą.
Rinkimai taip pat gali vykti ir vadinamuoju aklamacijos būdu, kai kardinolai, įkvėptiŠv. Dvasios, vieningai sušunka išrinktojo vardą. Taip pat gali rinktigrupė kardinolų, kuriems visi vienbalsiai suteikia įgaliojimus. Išrinktajam sutikus, jis tampa popiežiumi. Bet kokiu atveju naujojo popiežiaus išrinkimą ženklina balti dūmai, kylantys iš Siksto koplyčioskamino.
Popiežiaus rinkimo procedūros per tūkstantmetę Katalikų bažnyčios istoriją ne kartą keitėsi.
Pirmiejivyskupai krikščionių bendruomenėms buvo parenkami apaštalų ar jų tiesioginių įpėdinių. Šioms bendruomenėms sutvirtėjus vyskupai buvo parenkami klero ir bendruomenės sutarimu.[2] Analogiškai buvo renkami ir Romos vyskupai. Romos vyskupo rinkėjais buvo vyskupystės dvasininkai, tačiau renkama buvo ne balsavimu, okonsensusu arbaaklamacija. Po to kandidatas buvo pristatomas bendruomenei bendram pritarimui ar nepritarimui. Dėl šių rinkimų procedūrų nepakankamo skaidrumo atsirasdavo konkuruojančių kandidatų irantipopiežių, dėl to išrinkimą kartais patvirtindavoRomos imperatoriai.
769 m. Laterano sinodas oficialiai panaikino Romos gyventojų teisę rinkti popiežių, tačiau 862 m. Romos sinodas šią teisę grąžinopatricijams. Popiežius taip pat prisiekdavo ištikimybę Romos imperatoriui.[3] Buvusią tvarką pakeitė1059 m. popiežiausMikalojaus II dekretasIn Nomine Domini, kuriuo teisė išrinkti kandidatą pavesta tikkardinolams. Kardinolų išrinktas kandidatas buvo pristatomas dvasininkijos ir pasauliečių patvirtinimui. Buvo atmestas reikalavimas, kad popiežių patvirtintų imperatorius.[4] 1139 m. atmestas ir reikalavimas, kad popiežių tvirtintų ir žemesnioji dvasininkija bei pasauliečiai. Nuo to laiko popiežiaus rinkimų procesas buvo toliau detalizuojamas.
Konklavos tradiciją1274 m. konstitucijaUbi periculum įvedė popiežiusGrigalius X, siekdamas pagreitinti popiežiaus išrinkimą. PopiežiusPijus X1904 m. susistemino popiežiaus rinkimų tvarkos patobulinimus konstitucijojeVacante Sede Apostolica ir pašalino pasaulietinės valdžios įtaką rinkimams. PopiežiusPijus XII nustatė, kad reikalinga balsų dauguma yra 2/3 + 1. PopiežiusPaulius VI kardinolų rinkėjų amžių apribojo iki 80 metų. Popiežiai gali keisti savo įpėdinių rinkimų tvarką išleisdami „apaštališkąją konstituciją“.2006 m.Jonas Paulius II paskelbė apaštalinę konstitucijąUniversi Dominici Gregis, kurioje išdėstė naują popiežiaus rinkimų taisyklių redakciją.[5]
