Esminis klasicizmo bruožas – sekimasAntikos meno ir literatūros kūriniais kaip pavyzdiniais. Iš jų buvo mokomasi pažinti žmogų, siekti idealiosharmonijos, tobulumo, absoliutausgrožio, universalios tiesos.
Klasicizmo autoriai, remdamiesi Antikos kūriniais, stengėsi objektyviai vaizduoti tai, kas žmogui būdinga, tipiška, o ne ieškoti kokių nors išskirtinių savybių; grožio norma jie laikė Antikos meną. Netliteratūros žanrai, kūrinių tematika irstilius atitiko Antikos laikų literatūros dvasią.Tragedijose buvo laikomasi veiksmo, vietos ir laiko vienumo taisyklės:dramos siužetas privalo turėti tik vieną liniją, veiksmas privalo vykti vienoje vietoje ir trukti ne ilgiau kaip vieną parą. Iš Antikos tragedijų perimtas „aukštasis stilius“ vaizduojant kilnius, didingus, tragiškus dalykus, iškomedijų – „žemasis“ (buitinis) stilius. Kilniems dalykams perteikti tiko tik „aukštieji“ žanrai – tragedija,odė,himnas, buitiniams – „žemieji“: komedija,satyra,epigrama. Kūrinių kompozicija ir pagrindinė mintis aiški, nuosekli. Literatūros kūriniams keliamus reikalavimus apibendrinoNikolas Bualo savo eiliuotame traktate „Poezijos menas“ (1674).
Architektūroje klasicizmas suprantamas kaip klasikinis stilius, paplitęs Europoje XVII a. pradžioje – XIX a., kurios svarbiausias bruožas buvo grįžimas prie antikinės architektūros principų – harmonijos, paprastumo, griežtumo, logiško aiškumo ir monumentalumo. Klasicizmo stiliaus statiniai buvo proporcingi, simetriški, kukliai dekoruoti. Klasicizmas kai kuriuos kraštuose vėlyvajame egzistavimo laikotarpyje perėjo įampyrą.
.jpg)
