Dumblių ląstelės turichlorofilo, o tai leidžia jiems gyventi visiškai mineralinėje aplinkoje, organines medžiagas gaminantisfotosintezės būdu. Grybas saugo dumblius nuo išdžiūvimo ir, kai kuriais atvejais, aprūpina dumblius mineralinėmis medžiagomis, gaunamomis išsubstrato. Melsvabakterės taip pat gali įsisavinti atmosferosazotą.
Žiauberiškosios kerpės labai prikibusios prie paviršiaus, ant kurio auga, jų negalima atskirti nepažeidžiant.
Lapiškosios kerpės turi į lapus panašų gniužulą, dažniausiai augantį horizontaliai substrato paviršiui. Gniužulo kraštus galima atkelti, viršutinė pusė skiriasi nuo apatinės.
Krūmiškosios kerpės. Jų gniužulas krūmelio, barzdos ar siūlų pavidalo. Auga vertikaliai substrato paviršiui.
Krūmiškosios kerpės neretai turi dvejopą gniužulą. Pirminis gniužulas yra panašus kaip lapiškųjų kerpių ir auga pirmiausia. Vėliau iš jo auga antrinis gniužulas.
Tokia spora dygdama stengiasi rasti ir apraizgyti netoli esantį dumblį, sukurdama simbiozinį organizmą.
Kerpės dauginasi ir platindamos savogniužulo daleles, kuriose iš karto būna ir grybas, ir dumblis. Tai gali būti tiesiog įprastinio gniužulo gabalėliai ar specialiai išauginami, lengvai nuo pagrindinio gniužulo atsiskiriantys dariniai.
Kerpes sudaro grybo hifai bei vienaląsčiai žaliadumbliai arba melsvabakterės. Jie vieni kitiems reikalingi. Grybai ima iš aplinkos vandenį su neorganiniais junginiais ir jį atiduoda dumbliams. Dumbliai fotosintetina organinius junginius, reikalingus grybui.
Kerpės sugerialietaus vandenį,rūko arrasos drėgmę, o po to ją pamažu atiduoda. Taip jos drėkina miškodirvožemį. Kerpės iš aplinkos sugeria ne tik ryto rasą, bet irteršalus. Ypač pražūtingai kerpes veikia rūgštieji krituliai, kurie susidaro pramonės įmonėms ir automobiliams teršiant orą. Rūgščiai patekus į kerpės gniužulą, jo ląstelėse sutrinka medžiagų apykaita. Tokia kerpė gali žūti.
Kerpės – geri indikatoriniai augalai oro užterštumui nustatyti, bent kiek užterštame ore jos neišgyvena. Iš Lietuvoje augančių šiek tiek atsparesnė yra tiksieninė geltonkerpė (Xantoria parietina). Jei nebeauga nė ji – visai blogai.
Dabartinė Lietuvos kerpių flora pradėjo formuotis pasibaigus paskutiniam ledynmečiui, jos įvairovei ir būklei turėjo įtakos žmonių veikla. Lietuvoje nustatyta ~630 kerpių rūšių (kartu su kerpes parazituojančiais grybais).[1]
PagalPasaulinės gamtos apsaugos organizacijos (angl. IUCN) išskiriamas grėsmių kategorijas 24 kerpių rūšys yra priskiriamos kritiškai grėsmingos būklės (angl.critically endangered – CR) taksonams, 16 – grėsmingos būklės (angl.endangered – EN) taksonams, 3 – pažeidžiamiems (angl.vulnerable – VU) taksonams bei 1 kerpių rūšis priskirta arti grėsmės (angl.near threatened – NT) esantiems taksonams.
Pagrindinės kerpių nykimo priežastys yra plynieji miškų kirtimai, tradicinis miško naudojimo būdas, kai pašalinami seni džiūstantys medžiai, ir nelieka pakankamo kiekio negyvos medienos, taip pat aplinkos tarša, klimato kaita, medžių ligos, upių vagų reguliavimas, pelkių sausinimas, miško, kopų užžėlimas, akmenų užpavėsinimas riedulynui apaugant krūmais ir medžiais, riedulių valymas ir apaugimas samanomis. Kerpes neigiamai gali veikti ir vandens kiekio svyravimas, pavasarinių potvynių ir ledonešių stiprumas, bebrų patvankos.
Motiejūnaitė Jurga, 2002: Lietuvos grybai. Lapiškosios ir krūmiškosios kerpės (Ascomycetes lychenisati Species foliosae et fruticosae), 13(1). – Vilnius. – 199 p.
.jpg)
