Katalikybė (gr.καθολικός, „bendras“) – Katalikų bažnyčios mokymo turinys, tikėjimo, moralės, religinio gyvenimo ir normų visuma, jų praktinis taikymas ir plėtojimas, stambiausiaKrikščionybės šaka. Katalikybės doktriną sudaro svarbiausios krikščionybės tikėjimo tiesos. Katalikybę išpažįstantys asmenys laiko, jog priklausymasJėzaus Kristaus įsteigtai visuotinei Bažnyčiai yra tikrasis kelias įDievą.[1]
Katalikybę išpažįstantieji vadinamikatalikais arbaRomos katalikais. 2011 m. išleistame Popiežiškajame žinyne nurodoma, kad 2009 m. pabaigoje katalikų skaičius pasaulyje išaugo 15 milijonų ir pasiekė 1,181 milijardo.[2] Kai kuriose šalyse – Ispanijoje, Lenkijoje, Airijoje – jie sudaro absoliučią tikinčiųjų daugumą. Katalikybė labiausiai paplitusi religija irLietuvoje.
Katalikai laiko, kad Apreiškimas yra pateiktas ne tikBiblijoje (kaip manoprotestantai, kurie laikosiSola scriptura doktrinos), bet irŠventojoje Tradicijoje (visų pirma,Bažnyčios Tėvų raštuose), o teisę šį Apreiškimą autoritetingai interpretuoti turi tik Bažnyčios Mokymas (Magisteriumas).[3]Antrasis Vatikano susirinkimas išryškino įsitikinimą, kad ir nekrikščionys ar netikintieji gali Jėzaus Kristaus malone būti išganyti, jei jie gyvena pagal savosąžinę.
Bažnyčiai susikūrus, jai vadovavo 12 apaštalų, kurių vyriausias buvoApaštalas Petras. Jį nukankinus, valdžią ir autoritetą perėmė Romos vyskupai, vėliau imti vadinti šv. Petro įpėdiniais. Pirmą kartą Katalikų bažnyčios pavadinimas paminėtas II a. Ignoto AntiochiečioLaiške smirniečiams.
Bažnyčią iki III a. persekiojoRomos imperatoriai.313 m. imperatoriusKonstantinas I suteikė teisę visiems krikščionims laisvai išpažinti savo tikėjimą, o391 m. krikščionybė tapo oficialiaRomos imperijos religija. Kovodama su įvairiais eretiniais judėjimais, tokiais kaipgnosticizmas,arijonizmas,nestoriečiais, taip pat polemizuodama sujudaizmu ir siekdama išsaugoti ortodoksinį mokymą, Bažnyčia rengė visuotinius susirinkimus. Juose buvo apibrėžtos pagrindiniai doktrinos, tikėjimo ir bažnytinės teisės principai, tikėjimo tiesos.
Romos imperijai skilus į Rytų Romos imperiją ir Vakarų Romos imperiją, ėmė ryškėti Romos bažnyčios ir Rytų bažnyčių skirtumai. Juos nulėmė rytinėje imperijos dalyje vyravusi graikų kalba ir kultūra bei vakarinėje dalyje dominavusi lotynų kalba ir Romos kultūra. Žlugus Vakarų Romos imperijai, sustiprėjo vyskupų įtaka, tuo pat metu ši Romos įtaka ėmė silpti Bizantijai.1054 m. Krikščionių bažnyčia skilo įRytų irVakarų bažnyčias.
Vidurio Italijoje756 m. susiformavo bažnytinė (popiežiaus) valstybė, išlikusi iki1870 m. XIV a. pabaigoje Katalikų bažnyčioje brendo krizė. Ji ypač sustiprėjo dėlPrancūzijos centralizacijos. Dėl to vyko Bažnyčios skilimas, vienu metu veikė du popiežiai – vienas, palankus Prancūzijai, rezidavoAvinjone, kitas – Romoje. Nesutarimus pavyko pašalinti1418 m. popiežiumi išrinkusMartyną V, tačiau tai nesustabdė jau besiformuojančioreformacijos sąjūdžio.
Tridento susirinkime siekta išsaugoti katalikybės tradiciją, tačiau kartu reformavosi ir pati Bažnyčia – buvo suvienodinta liturgija lotynų kalba, sustiprinta vienuolynų ir ordinų disciplina, susisteminta sielovada ir religinis mokymas parapijų mokyklose. Nuo XVII a. antros pusės sustiprėjo absoliutinių monarchijų veikimas Katalikų bažnyčios atžvilgiu.
XIX a. Katalikų bažnyčia buvo diskriminuojamaRusijoje irVokietijoje. Atsakydama į spaudimą, Katalikų bažnyčia1869–1870 m. sušaukėPirmąjį Vatikano susirinkimą, kuriame priimta popiežiaus neklystamumo dogma. XX a. prieš katalikus imtasi vykdyti represijas daugelyje valstybių, ypač komunistinėse. PoAntrojo Vatikano susirinkimo liturgijoje pradėtos vartoti nacionalinės kalbos, didelis dėmesys skiriamasekumenizmui.
Katalikų bažnyčia turi centralizuotą hierarchinę struktūrą, doktriną, liturgiją, teisę. Katalikų bažnyčia, jos vertinimu, yra viena, apaštalinė, šventa ir visuotinė. Jėzus Kristus įkūrė hierarchinę bendruomenę, apaštalams suteikdamas galias mokyti ir šiai bendruomenei vadovauti. Šias galias šventimais gauna apaštalų įpėdiniai –vyskupai.
Aukščiausias Katalikų bažnyčios vadovas –popiežius, renkamasKardinolų kolegijos. Popiežius, kaip ir Romos kurija, vadovaujanti Katalikų bažnyčios religinei, politinei ir kitokiai veiklai, reziduojaRomoje. Itin svarbiems klausimams spręsti yra šaukiami Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai, kurių nutarimai įsigalioja, kai juos patvirtina popiežius.
Katalikų bažnyčioje pagrindinis administracinis teritorinis vienetas –parapija (lot.parochia), valdoma klebono. Kelios parapijos sudarodekanatą (lot.vicariate), tvarkomą dekano. Keli dekanatai sudarovyskupiją (lot.dioecesis), o kelios vyskupijos –bažnytinę provinciją, kurios centrinė vyskupija turi arkivyskupijos statusą. Bažnytinė provincija yra didžiausias Katalikų bažnyčios administracinis teritorinis vienetas, vadovaujamas arkivyskupo metropolito ir dažnai apimantis visą valstybės teritoriją. PoAntrojo Vatikano susirinkimo valstybės ar didesnio regiono vyskupai sudaro vyskupų konferenciją su periodiškai renkamu pirmininku.[4]
2024 m. pabaigoje katalikų bažnyčios administraciją sudarė 2898 vyskupijos, iš kurių 564 buvo arkivyskupijos su pavaldžiomis vyskupijomis.[5]
Tikėjimo ir aukščiausios valdžios vienybę su Romos katalikų bažnyčia turiRytų apeigų katalikų bažnyčios. Jos pripažįsta popiežiaus viršenybę ir pagrindines katalikų dogmas, tačiau išlaiko skirtingas apeigas nei Romos katalikai. Didžioji dauguma šių bažnyčių susiformavo XVI-XVIII a., kuomet katalikų tikėjimas sklido į rytus (kur vyravostačiatikybė arbaRytų krikščionybė), ir dalis vietos krikščionių sudarė sąjungas su Romos katalikų bažnyčia. Šios bažnyčios dalijasi į penkias grupes pagal apeigų tradiciją:
Rytų apeigų katalikų bažnyčios dažniausiai administraciškai suadaro atkirą metropoliją arba patriarchatą, kurie dalinami įeparchijas (vyskupijų atitikmuo).
Katalikybėje yra daugšvenčių. Katalikų bažnyčios nuostatos įpareigoja tikinčiuosius minėti svarbiausias šventes. Kiekvienas sekmadienis taip pat laikomas švente, poilsio diena, kai reikia aplankyti maldos namus ir dalyvauti mišiose. Šventės skirstomos į nekilnojamas (vykstančias tą pačią dieną kiekvienais metais, pavyzdžiui,Kalėdos,Žolinė) ir kilnojamas (nebūtinai vykstančias tą pačią dieną kiekvienais metais, pavyzdžiui,Velykos,Sekminės). Šv. Kalėdos, Šv. Velykos ir Sekminės yra svarbiausi įvykiai katalikųliturginiuose metuose.
Plakatas, raginantis nuomaskolių ginti katalikų tikėjimą, 1862 m.
Katalikybė Lietuvoje ėmė plisti XIII a.1251 m. apsikrikštijoMindaugas ir dalis aukštuomenės. Lietuvos didieji kunigaikščiaiVytenis irGediminas statė bažnyčias, kvietė į Lietuvą vienuolius ir kunigus.Jogailos iniciatyva,1387 m. buvo pakartotinai apkrikštyta etninė Lietuva, o1413 m. irŽemaitija. Buvo įkurtos Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos. Iki1795 m. Lietuvos vyskupijos administraciniu požiūriu buvo pavaldžiosGniezno bažnytinei provincijai. XVI a. viduryje Lietuvoje taip pat išplito reformacija, paskatinusi švietėjišką veiklą, paspartėjo knygų leidyba, mokyklų steigimas.Kontrreformacijos metu buvo įkurtasVilniaus universitetas,1596 m. sudaryta bažnytinėBrastos unija. PoTrečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Lietuvos vyskupijos buvo įtrauktos įMogiliavo bažnytinės provincijos sudėtį, taip Rusijos valdžiai bandant kontroliuoti Lietuvos vyskupijas ir silpninti Lietuvos santykius su Šventuoju Sostu. Po1831 m. ir1863 m. sukilimų sustiprėjo caro valdžios represijos prieš Katalikų bažnyčią Lietuvoje. Tik atkūrus Lietuvos valstybingumą,1926 m. buvo įkurta savarankiškaLietuvos bažnytinė provincija.1991 m. panaikinta Lietuvos bažnytinė provincija ir įkurtos savarankiškosVilniaus irKauno bažnytinės provincijos. Lietuvoje apie 79 % tikinčiųjų yra katalikai.
↑Remigijus Veprauskas. Katalikybė.Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 551 psl.
