1700 m. lapkričio mėn. su kariuomene išsilaipinoEstijoje, prieNarvos sumušė didesnę Rusijos kariuomenę.1701 m. pradėjo kovos veiksnius priešAbiejų Tautų Respubliką ir Saksonijos valdovąAugustą II. PrieRygos įveikęs Saksonijos kariuomenę įsiveržė į Abiejų Tautų Respubliką, kuri formaliai antišvediškai koalicijai nepriklausė. Buvo užimtiSkuodas,Kėdainiai,Kaunas,Vilnius.
Fredrikshaldo tvirtovė
1702 m. įžengė įLenkiją, prie Klišovo sumušė saksų-lenkų kariuomenę, vadovaujamą Augusto II.1704 m. privertė Augustą II atsisakyti Abiejų Tautų Respublikos sosto vaivadosStanislovo Leščinskio naudai.1706 m. puolė Saksoniją, privertė Augustą II oficialiai atsisakyti sosto ir pasitraukti iš karo. Sustiprinęs kariuomenę1707 m. sugrįžo į Abiejų Tautų Respubliką, iš kur išvijo Rusijos kariuomenę.
Ketindamas užimtiMaskvą įžengė į Rusijos teritoriją,1708–1709 m. žiemą praleido Ukrainoje. Jo žygis į Rusiją baigėsi pralaimėjimuPoltavos mūšyje1709 m. Pasitraukė įOsmanų imperiją, iki1713 m. rezidavo Benderuose (dab.Tighina,Moldavija). Padedamas būsimo karaliaus tėvo Stanislovo Poniatovskio1710 m.,1711 m. ir1712 m. įkalbinėjoTurkiją pulti Abiejų Tautų Respubliką, bet kiekvienąkart netrukus būdavo sudaroma taika. Bandė įkalbėti Turkijos sultoną skelbti karą Rusijai.
Pergalė prie Narvos
1714 m. rudenį raitas perVengriją irVokietiją per 14 dienų nujojo apie 2200 km ir pasiekęsŠtralzundą,1715 m. parvyko į Švediją. Nepaisydamas šalyje stiprėjančio nepasitenkinimo karu, nes didėjo mokesčiai ir rinkliavos kariuomenei, kariavo toliau. Paleido Riksdago sesiją, valdė padedamas patikimų patarėjų. Vienas jų, G. H. von Gortzas,1718 m. pradėjo derybas su Rusija.
1718 m. puolė Danijai priklausančią Norvegiją. Mirtinai (sklido gandai, kad savų) pašautas per Fredrikshaldo tvirtovės apsiaustį.
Buvo paskutinis absoliutinis Švedijos monarchas. Nors buvo itin gabus ir energingas karvedys, patyrė pralaimėjimą, po kurio Švedija prarado Europos didžiosios valstybės statusą.[1]
.jpg)
.png)
