Priklausomai nuo regiono Karelijos gyventojai yra daugiausiakarelai,suomiai irrusai. Karelai ir dalyje Karelijos gyvenantysvepsai, kaip ir samiai, yra seniausi Šiaurės Europos gyventojai.
Karelija yra Šiaurės Europoje tarpBaltijos irBaltosios jūrų. Šiaurės pietų kryptimi Karelija yra tarp 60 laipsnių platumos ir poliarinio rato. Šiaurėje ribojasi suLaplandija (ribos tarp šių kraštų neaiškios ir nuolat kito). Rytuose Karelija ribojasi su Baltąja jūra ir Onegos ežeru (ir už Onegos ežero esančiaVepsija, Kijevo Rusijoje žinoma kaipZavoločjė), pietuose su Suomijos įlanka ir Ladogos ežeru, kurKarelijos sąsmauka susisiekia su pelkingomis žemumomis –Ingrija. Vakaruose Karelija pereina į Suomijos Savonijos irKainū regionus. Bendras Karelijos plotas yra apie 200 000 kv.km.
Kareliją sudaro du dabartiniai Suomijos subregionai (Šiaurės Karelija ir Pietų Karelija), Karelijos respublika ir Karelijos sąsmauka, priklausanti dabartinei Rusijos Leningrado sričiai
Regionas kultūriškai nėra vieningas. Tradiciškai rusiškoji Karelijos dalis skirstoma į keturis subregionus, kur gyvena atskiros etninės subgrupės, paplitę skirtingi dialektai:
Šiaurinėje dalyje tarp Baltosios jūros ir Suomijos sienos yra vadinamojiBaltoji Karelija (Viena), kuri susiformavo karelams kolonizuojant lapių gyvenamas teritorijas;
Tikroji Karelija – piečiausia regiono dalis, prie Ladogos ežero ir Suomijos įlankos, kurioje gyveno etninė grupė, davusi vardą visam kraštui –korelai. Vėliau ji buvo padalinta į dvi dalis – Švedijos valdomąPietinę Kareliją ir Rusijos valdomąLadogos Kareliją. Iki 1944 m. šiauriau Ladogos ežero esanti Ladogos Karelija ir Karelijos sąsmauka tarp Ladogos ežero ir Suomijos įlankos priklausė Suomijai. Šiuo metu didžiuma Tikrosios Karelijos priklauso Rusijai, o likusi dalis yra Suomijoje (Pietų Karelija);
Nuo seniausių laikų istorinės Karelijos teritorija buvo apgyvendinta finougrų genčių, tarp kurių pereinamuoju į feodalizmą laikotarpiu kristalizavosikorelai,lapiai,vepsai (livikai,liudikai) ir kt.
VI a. pirmą kartą paminima Karelijos teritorijos gentislivikai (istorikas Jordanas), okorelai pirmą kartą paminėti VII a. (Saksas Gramatikas). Liudikai vokiečių metraščiuose minimi IX a., o 921 m. juos (kaipluud-aana) mini arabų keliautojasAchmedas ibn Fadlanas.
Karelijos istorija prasidėjo vienoje iš kelių dabartinės istorinės Karelijos žemių, taip vadinamoje „Tikrojoje Karelijoje“ (Varšinaiš Karjala, dabartinė SuomijosPietinė Karelija ir RusijosKarelijos sąsmauka), kuri pietuose ribojosi suIngrija, vakaruose – suSavo, o šiaurėje – su lapių gentimis. Ji buvo apgyvendinta korelų genties. Jau VII a. minima, kad korelai turėjo daug žemių, kurios rinkdavo kunigaikščius (tituluojamus valitais). Jau tada į šias teritorijas karo žygius rengė Danijosvikingai, kas paspartino genčių ir žemių jungimosi procesus.
Iki IX a. Tikrojoje Karelijoje susiformavo trys stambios vietinės žemės (kunigaikštystės) aplink gyvenvietesKorelą,Tiuri irVipuri. Apie X a. jos buvo sujungtos į centralizuotą korelų valstybę – Karelijos kunigaikštystę su centru Korele. 1015 m. norvegų kūrinyjeSakmė apie Šventą Olavą minima Norvegijos karaliaus viešnagė Karelijoje. 1066 m. Novgorodo beržo tošies įrašuose minimilietuvių karo žygiai į Kareliją.
Dėl nuolatinių vikingų antpuolių Karelijos kunigaikštystė XI–XIII a. neretai rėmėsi kaimynineNovgorodo respublika, su kuria kartu korelai rengdavo karo žygius į gretimas sritis: savo ir heme (Нämе) genčių žemes vakaruose (dab. Suomija),vesių (livikų bei liudikų) žemes rytuose ir lapių žemes šiaurėje. Šie žygiai plėtė Karelijos kunigaikštystės įtaką, tokiu būdu korelų įtaka siekėBaltąją jūrą. Korelai taip pat puldinėjoestus Baltijos jūroje ir Švediją: 1187 m. puolė jos sostinę, o 1198 m. – jos miestą dabartinėje Suomijoje –Turku (Abo).
Orechovo sutarties sienos tarp Novgorodo ir ŠvedijosKai kurios tradicinės Karelijos teritorijos (nuo XIV a.)
Novgorodo respublika ir Švedijos karalystė buvo dvi valstybės, kurios nuo X a. reiškė interesus į Baltijos finų gyvenamus regionus. 1042 m. šios dvi valstybės pirmą kartą pasidalijo įtakos sferomis teritorijose, kurios apėmė sumių, hemių, savo, korelų, vesių, ingrų, lapių žemes. Po šio pasidalinimo korelų teritorijos atiteko į Novgorodo įtakos sferą ir 1227 m. korelai buvo apkrikštyti – tapoprovoslavais.
XIII a. pabaigoje konkurencija tarp Švedijos ir Naugardo dėl Karelijos vėl sustiprėjo. Trečiojo švedų kryžiaus žygio metu (1293-1295 m.) Torkelio Knutsono vadovaujami švedai užėmė vakarinę Karelijos dalį ir pastatė Vyborgo tvirtovę. 1323 m., po 30 metų trukusių karų, Tikrojoje Karelijoje, tarp Novgorodo ir Švedijos buvo sudaryta „amžinoji“Orechovo taika, kuria sumių, hemių ir savo žemės atiteko Švedijai (dabar sudaro pietinęSuomiją), o kitos žemės – Novgorodui. Tikroji Karelija irgi buvo padalinta tarp Novgorodo ir Švedijos, pastarajai atiduodantVipuri.
Po šios taikos prie Karelijos kunigaikštystės prijungtos milžiniškos teritorijos ir vietos genčių pagrindu ėmė formuotiskarelų tautybė bei kalba, taip pat Karelijos subregionai. Tuometinė Karelija valdė ir dabartinę Suomijos vidurinę dalį (Ostrobotniją), taip pat lapių gyvenamąLaplandiją (dab.Murmansko sritis, šiaurinėsSuomija,Švedija irNorvegija). Dėl pastarosios sienų 1326 m. sudaryta sutartis tarp Norvegijos ir Novgorodo.
Tačiau tuo pačiu šia sutartimi kunigaikštystė buvo prijungta prie Novgorodo respublikos kaip jos vasalė, ir čia buvo skiriami vietininkai, turėję pakeisti vietos kunigaikštį (valitą).
Paskutinį kartą korelai bandė atkurti savo valstybingumą per 1337–1338 m. sukilimą, kuomet, pasitelkę Švedijos pagalbą, sumušė Novgorodo vietininkus (tuo metu jais buvo skiriamigediminaičiai: valdė lietuvių kilmėsNarimantas), o vėliau patys užpuolė švedus ir bandė paimti Vipuri. Tačiau sostinėje Korele kilęs sukilimas šiuos bandymus sužlugdė, ir Karelijos kunigaikštystė liko Novgorodo valdžioje. Be to, buvo panaikintas jos teritorinis vientisumas: Karelija padalinta tarpvodų irPaonegės piatinų.
Nepaisant to, Karelijos kunigaikštystė neformaliai išliko dar 200 metų, jos gyventojai pripažino dinastinių valitų (priklausiusių Gediminaičiams) valdžią.
Nuo XIV a. vidurio Karelijos kunigaikštystė išgyveno ilgą nuosilpio laikotarpį. Pirmiausia jos vakarinėse teritorijose įsigalėjo Švedija: ji neteko dabartinės vidurio ir šiaurės Suomijos. 1411 m. švedai sugriovė vieną svarbiausių Tikrosios Karelijos miestų –Tiverską.
1478 m. Novgorodo žemė kartu su Karelijos kunigaikštyste atitekoMaskvai. Po to kunigaikštystės reikšmė sumenko, išnyko kunigaikščių dinastija, iš kurios susiformavo vietinė bajorija. Administraciškai kunigaikštystė priklausė Novgorodo žemei, nors kartais būdavo neoficialiai minima kaip Karelijos žemė.
Karelijos padalinimas nuo XVII a.Švedijos Karelija
XVI a. pabaigoje Švedija didino savo ekspansiją Karelijoje, ypač Tikrojoje Karelijoje. Livonijos karo metu 1580 Švedija užėmėKorelą (pervardino jįKexholm), bet 1595 m. grąžino Rusijai.
Rusijai nusilpus, 1613 m. Švedija pradėjo karą su Rusija, kurio metu atėmė iš jos milžiniškas šiaurės vakarų teritorijas, įskaitant ir Karelijos kunigaikštystę (tiksliau – Tikrąją Kareliją, Ladogos Kareliją ir Šiaurės Kareliją). 1617 m.Stolbovo sutartimi ši tapo sudėtine Švedijos dalimi, o Švedijos karalius buvo kartu tituluojamas ir Karelijos kunigaikščiu.
Tokiu būdu istorinė Karelija buvo padalinta į dvi dalis:
Rusiškąją Kareliją (Rytų Karelija). Jai priklauso istorinės dalys: Baltoji Karelija, Paonegės Karelija, Oloneco Karelija).
Švedijos Karelija buvo administruojama kaipKarelijos hercogystė, bet ji buvo dalina į daugybė smulkių feodalinių valdų, tokių kaip Kronborgo grafystė, Keksholmo grafystė ir t. t. Šiuo laikotarpiu į Švedijos Kareliją kėlėsi švedų ir suomių kolonistai, o vietiniai karelai patyrė didelę religinę ir tautinę diskriminaciją. Tai skatino juos keltis iš švedų valdomos Karelijos į rytus ir pietus. Tuo metu persikėlusieji į pietus karelai įsikūrė rusų gyvenamose teritorijose ir yra vadinamitverės karelais.
1700–1721 m. įvykusŠiaurės karui, o vėliau 1743 m. Abo sutartimi,Rusijos imperija susigrąžino dalį Švedų Karelijos: visą Tikrąją Kareliją (įskaitant Vyborgą) ir Ladogos Kareliją. Abi šios prisijungtos teritorijos buvo administruojamos kaipVyborgo gubernija, bet vadinamos Senąja Suomija. Jose buvo garantuojama religinė laisvė ir laikomasi švediškų įstatymų.
XIX a. formuojantis suomių nacionaliniam judėjimui, mažai civilizacijos paliesta Rytų Karelija tapo suomių etnografų susidomėjimo šaltiniu, nes jų išlikusi mitologija buvo laikoma ir suomių mitologijos dalimi. Taip buvo surinktas epasKalevala.
1917 m. Suomijai paskelbus nepriklausomybę nuo Rusijos, iš karto iškilo Karelijos klausimas. Suomių tautininkai iškėlėDidžiosios Suomijos (Suur-Suomi) idėją, pagal kurią visos artimosBaltijos finų tautos (istorinė Suomija, Karelija,Ingrija irEstija) turėjo būti sujungtos į vieną valstybę. Todėl suomiai siekė ne tik Suomijos kunigaikštystės sričių pripažinimo, bet ir Rytų Karelijos prijungimo.
Tai sukėlė 1917-20 m. Suomijos-Rusijos karus, vadinamusHeimosodat. Jų metu Suomijai pavyko okupuoti didelę dalį Rytų Karelijos ir sukurti nepripažintąŠiaurės Respubliką, tačiau 1920 m.Tartu sutartimi suomiai buvo priversti atsisakyti savo ambicijų ir pasilikti tik nedidelę Rytų Karelijos teritorijąPetsamo.
Po 1939-1940 m.Žiemos karo Sovietų Sąjungai atiteko Karelijos sąsmauka. 1941 m. vėl kilokaras tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos, kurio metu Suomija siekė atsiimti prarastas teritorijas. Iki 1941 m. spalio pradžios Suomija užėmė Rytų Kareliją su jos sostine Petrozavodske.[1] 1944 m. sudarius paliaubas Suomija buvo priversta pasitraukti iš šių teritorijų ir pripažinti 1940 m. sienas Karelijoje. TSRS iš atimtų Suomijos teritorijų ir Karelijos ATSR buvo suformuotaKarelijos-Suomijos TSR. Iš Suomijos atimtos Karelijos sričių dauguma gyventojų buvo evakuoti į Suomiją, o į jų vietą atkelti gyventojai iš Rusijos.
1956 m. Karelijos-Suomijos TSR buvo panaikinta, atkuriant Karelijos ATSR, o iš Suomijos prijungtas (jau nebekareliškas) sritis integruojant įLeningrado sritį. Taip galutinai suformuotos Suomijos ir TSRS (vėliau Rusijos) sienos ir administracinis padalinimas Karelijos regione.
.jpg)
