Kaimas – istoriškai susiklostęs teritorinis (Lietuvoje iki 1945 m. ir administracinis bendruomeninis) vienetas sugyvenviete, kuri mažesnė užmiestą. XIII–XV a. kaimu buvo vadinama irlietuvių feodalo gyvenvietė,kiemas. Kaimas, kuriame gyvenvietės ir nuolatinių gyventojų nebėra dėl politinių,demografinių ar kitų priežasčių, taip pat lieka kaimokadastrine vietove, žymimatopografiniuose žemėlapiuose. Dažniausiai kaimu laikoma iki 5 tūkst. gyventojų turinti gyvenvietė, nors kiekvienojevalstybėje šis skaičius yra nustatomas skirtingai.
Viduramžių kaimo branduolį sudarė keli vienas šalia kito esantysvalstiečių kiemai, tarp kurių buvo funkcinis ryšys: bendriems poreikiams skirta susirinkimų aikštė, keliai,šuliniai, kulto vietos. Kaimui priklausė netoliese esančios bendro naudojimo dirvos, vandenys, pievos, miškai. Vidurio Europoje kaimiškų gyvenviečių buvo jaukeltų,romėnų,germanų laikais. Keltų kaimuose (lot.oppidum) svarbiausias verslas buvožemės ūkis ir amatai, ypačgeležies apdirbimas.
Vakarų Europoje pasibaigusDidžiajam tautų kraustymuisi kaimo plėtra pakito, ne toks svarbus tapo saugumo poreikis, kaimai kūrėsi toliau nuopilių, didesniu gyventojų vienijimosi veiksniu tapobažnyčia arba feodalo noras sutelkti jo žemę dirbančiusvalstiečius. Daugėjant gyventojų, t.p dėl vidinės kolonizacijos, žemės ūkio technikos pokyčiųKarolingų epochos pabaigoje kaimai suklestėjo, juose gyveno dauguma žmonių. Ūkio požiūriu svarbus bendro lauko atsiradimas.
VėlyvaisiaisViduramžiais Vidurio Europoje tipišką kaimą sudarė valstiečių gyvenamieji namai, su ūkiniais pastatais centre, toliau buvo aptvertos sodų valdos, už jų – ariamosios žemės plotai beialmenda – bendro naudojimoganyklos ir miškai. Kaimo bendra nuosavybė dar buvo šulinys, bažnyčia,kapinės ir keliai. Kaimas buvo aptveriamas tvora, skirta gintis ne tik nuo laukinių žvėrių, bet ir nuo demonų.
Kaimo gyventojų tarpusavio santykiai ankstyvaisiais viduramžiais buvo labiau šeimyniniai, vėliau, išsiplėtojus kaimo bendruomenei, labiau priminė kaimokooperatyvą, kuriame vyravo visų dalyvių bendra valia. Jai įgyvendinti renkami kaimo amtmonai,seniūnai, fogtai.
Socialiai kaimo gyventojai buvo susiskaldę. Pagal sodybų išsidėstymą kaimai buvo įvairių tipų: senovės germanų irslavų kaimai buvo daugiausia padriko,galų – linjinio, kai kurių Afrikos (fulbiai,masajai,bantai) ir Šiaurės Amerikos (irokėzai) tautų – apskrito, o šiaurės Amerikos indėnųkrikų – stačiakampio plano.
NuoXII –XIII a. kaimuose gyveno dauguma nemiesto gyventojų, kiti gyvenovienkiemiuose,dvaruose arba sodybų grupelėse už kaimo ribų. Dėlepidemijų, feodalų žemės ūkio valdų telkimo kaimai ištuštėdavo. Miestuose plėtojantis pramonei į juos persikėlė dalis kaimo gyventojų. Dėl spartėjančiosurbanizacijos vis mažesnė gyventojų dalis liko gyventi kaimuose.XX a. pradžioje kaimuose gyveno 85% pasaulio gyventojų,XXI a. pradžioje apie 51,7% gyventojų. Mažiausia kaimo gyventojų yra ekonomiškai stipriose šalyse – vidutiniškai 25,5%, daugiausia – ekonomiškai silpnose šalyse – vidutiniškai 57,9%.
Lietuvoje kaimo gyvenviečių pirmtakais laikomos pirmos nuolatinės gyvenvietės, atsiradusiosneolito laikotarpiu gyventojams pradėjus šiek tiek plačiau verstisgyvulininkyste iržemdirbyste, šioms tampant vis svarbesniais verslais. Archeologų randamos gyvenviečių liekanos datuojamosII tūkstantmečiu pr. m. e.I tūkstantmetyje pr. m. e. paplitusių įtvirtintųpiliakalnių papėdėse arba netoli jų ėmė rastis įtvirtintų ir neįtvirtintų sodybų grupių. Manoma, tokia gyvenvietė vadintavieše.V –VIII a. dalį sodybų imta kurti arčiau dirbamųjų laukų, jos vis labiau išsisklaidė po visą susidariusios lauko bendruomenės teritoriją. Manoma, kad nuo I tūkstantmečio vidurio kaimo bendruomenės žmones labiau siejo teritoriniai, o ne tiesioginės kraujo giminystės ryšiai, nors ir šie dar ilgai (kartais net ikiXX a.) išliko reikšmingi. Kai kurie piliakalniai ir toliau buvo stiprinami, tapo bendruomenes valdančių valdovų (viešpačių, kunigų) gyvenvietėmis (pilimis), kiti – apleisti.
Kaip teritorijos apgyvenimo tipas kaimas visiškai išsiskyrėXIV a., kai iš gyvenviečių imta teisiškai išskirti miestus. Kunigų (kunigaikščių) ir turtingųjų (bajorai) sodybos su jiems priklausančių nelaisvųjų žmonių (šeimyna, kaimynai) trobesiaisXIII –XV a. dažniausiai būdavo aptveriamos ir vadinamoskiemais arbakaimais, o lauko bendruomenės narių (laukininkų) sodybas dažniausiai sudarė vienas pastatas.
Spėjama, kad iš vieno ar kelių sodybų ilgainiui susidarė sodžius. Sodžių žemėvaldos pagrindas buvoalodinė dirbamosios žemės nuosavybė, bendruomeninė kitų naudmenų nuosavybė ir sodiečių politinė priklausomybė didžiajam kunigaikščiui. Daugėjant nelaisvųjų žmonių, ypač nuoXIV a. pabaigoje atsiradusveldamų, sodybos ir jų grupės kūrėsi ir kunigaikščio ar bajoro valdoje, aplink kiemo (kaimo) arimus, pakiemėse.
Dalį gyvenviečiųXVI a. viduryje suvienodinoValakų reforma: laukininkai, kiemėnai ir dauguma pilėnų tapo baudžiauninkais, sodžiai, pakiemės, dalis išlikusių papilių gyvenviečių – kaimais. Jie tapo feodalinių valdų dalimi. Reforma panaikino valstiečių žemės nuosavybę, jų politinę priklausomybę didžiajam kunigaikščiui pakeitė feodalinė priklausomybė žemės savininkui, įgijusiam feodalinį imunitetą. Stambesnių feodalų ūkius ir gyvenvietės imta vadintidvarais, valstiečių gyvenvietės – kaimais, arba sodžiais. Išliko ir ikireforminių gyvenviečių, pirmiausia smulkių bajorųbajorkaimių, taip patužusienių – pavienių sodybų ir jų grupelių, nepatekusių į kaimui skirto trilaukio plotą ar po reformos išsikėlusių už taisyklingo kaimo laukų ribos. Manoma, kad iš Valakų reformos nepaliestų sodžių, taip pat pavienių sodybų tarpumiškėse ilgainiui susidarė viensėdžiai ir kupetiniai arba padrikieji kaimai.XIV –XVIII a. veikė miško verslo įmonės, kūrėsi jų darbininkų gyvenvietės būdos.[2]
XIX a. antroje pusėje –XX a. pradžioje dėl agrarinio gyventojų pertekliaus mažų ūkių skaičius mažai keitėsi, buvo praktikuojama trobelninkų atodirbis, pusininkystė, gana ilgai gyvavo feodalinės liekanos – ikiPirmojo pasaulinio karo apie 50% žemės priklausė dvarininkams ir valstybei, ikiXX a. ketvirto dešimtmečio buvoservitutų.
Kaimo gyvenvietes labai pakeitėXIX a. pradžioje pradėtos žemės reformos,1907–1914 m.Stolypino reforma bei1922–1940 m. vykdytas kaimo gyvenviečių skirstymas į vienkiemius, ypač spartus per1922–1940 m. žemės ūkio reformą. Nors vienkiemiai buvo laikomi senųjų kaimų dalimis, iš tikrųjų jie tapo atskiromis gyvenvietėmis, beveik neturinčiomis ūkinių ar buitinių ryšių viena su kita, faktiškai nesiskyrė nuoviensėdžių, turinčių savarankiškų gyvenviečių statusą.
1940 m.TSRS okupavus Lietuvą žemė buvo nacionalizuota, ištremta daugelis pasiturinčių ūkininkų šeimų, kaimų gyventojai iki1951 m. prievarta sutelkti įkolūkius irtarybinius ūkius, kaimo gyvenvietė tapo atskirta nuo ūkio reikalams naudojamos pagrindinės priemonės – žemės. Senųjų kaimų laukai buvo priskirti dideliam kolūkiui arba tarybiniam ūkiui, kurį sudarė daug gyvenviečių. Neaiški pasidarė kaimo gyvenviečių teritorija, išliko tik senasis sodybų išdėstymas.
1951 m. pradėta kurti kolūkių ir tarybinių ūkių gyvenvietes. Jų kūrimą paspartino1967 m. pradėti didelimelioracijos darbai. Masiškai naikinamų vienkiemių gyventojus imta kelti į naujas gyvenvietes,1985 m. jų buvo 3476 (iš jų 1038 – centrinės). Kartu1959–1989 m. kaimų sumažėjo nuo 25 143 iki 19 529, kaimo gyventojų – nuo l 667 012 iki l 187 970.
Esminių pokyčių kaime įvyko1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Pasikeitė kaimo gyventojų socialinė padėtis: iširusžemės ūkio bendrovėms, įkurtoms vietoj kolūkių ir tarybinių ūkių, jų pajininkai ir kiti piliečiai, pagal Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, Žemės reformos įstatymus tapę žemės savininkais,1991–2003 m. įkūrė 277 970 privačių ūkininkų arba šeimos ūkių, dauguma jų smulkieji (62% turėjo iki 5 ha, 32% – nuo 5 iki 20 ha žemės).
Dalis kaimo gyventojų, ypač jaunimo, išvyko dirbti į užsienį, daugiausia įES šalis. Plečiantislaisvajai rinkai kuriami šiuolaikiniai, ES reikalavimus atitinkantys ūkiai,kaimo turizmo sodybos, iš dalies atgyja kaimo gyventojų tarpusavio ryšiai, kaimosavivalda (naujausiųjų laikų kaimo bendruomenė), kultūros gyvenimas.[3]
Pagal sodybų (iš dalies ir dirbamųjų laukų) išsidėstymą skiriami:
padrikasis kaimas,
kupetinis kaimas,
gatvinis kaimas,
vienkieminis kaimas.
Ankstyviausiame –padrikajame kaime, kuris, kaip manoma, išsirutuliojo išXI –XIV a. prie pilių statytų neįtvirtintų gyvenviečių, sodybos išdėstytos be aiškaus plano, taikytasi prie reljefo, jų keliai vingiuoti. Tokie kaimai daugiausia plitoŽemaitijoje.
Kupetinis kaimas, kuris, manoma,XIII –XIV a. susiformavo iš padrikojo kaimo, yra didesnis už padrikąjį, sodybos statytos grupėmis, be aiškaus plano. Jie ikiXVI a. Valakų reformos sudarė daugumą kaimų, daugiausia išlikoDzūkijoje, taip pat Lietuvos pietvakariuose. Kupetiniams kaimams priskiriami ir Valakų reformos nepaliesti bajorkaimiai, kurie išliko ikiXX a. pradžios, Jų daugiausia buvo Vidurio Lietuvoje ir šiaurės vakaruose.
Gatviniai kaimai susiformavo vykdantXVI a. Valakų reformą, kai sodybos buvo keliamos į naujai steigiamas iš anksto suplanuotas gyvenvietes su viena pagrindine gatve. Ilgainiui susiklostė įvairių dydžių, skirtingo pastatų išdėstymo gatviniai kaimai. Labiausiai paplitę –gatviniai rėžiniai kaimai, taip patgatviniai dvilypiai,gatviniai padrikieji,gatviniai linijiniai kaimai, kurie plito (ypačAukštaitijoje) ikiXIX a. ir sudarė daugumą Lietuvos kaimo gyvenviečių.
Vienkieminio kaimo (klostėsi nuoXIX a. pradėjus kaimus skaidyti į vienkiemius) sodybos nutolusios viena nuo kitos daugiau nei vienos sodybos plotas. Tokie kaimai daugiausia kūrėsi Vakarų Lietuvoje irUžnemunėje.[4]
Taip pat išskiriami bažnytkaimiai – gyvenvietės, kurių kultūrinis centrasbažnyčia beiaikštė šalia jos, bei buvę kolūkio kaimai suformuotikolektyvizacijos metu sukėlus gyventojus įkolūkį aptarnaujančią gyvenvietę[5].
Išlikę būdingesni kaimai (vadinamieji etnografiniai kaimai) paskelbti kultūros vertybėmis ir saugomi kaip liaudies architektūros paveldas. Lietuvos kaimai – architektūros paminklai:
Lietuvoje vidutinis kaimo plotas yra 3,5 km², kaimai vienas nuo kito vidutiniškai nutolę 2 km. Priklausomai nuo dydžio ir kaimų tankumo Lietuvoje galima išskirti 4 zonas:[7]
↑Antanas Trakymas. Kaimas.Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 134 psl.
↑Stasys Vaitekūnas . Kaimas.Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 135 psl.
↑Lietuvių liaudies architektūra 2 d. Vilnius1965–1968 m.
↑Kaimas.Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 170-171
↑Stasys Vaitekūnas. Lietuvos gyventojai per du tūkstantmečius. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. // psl. 163.
↑Stasys Vaitekūnas. Lietuvos gyventojai per du tūkstantmečius. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. // psl. 164–165.
