Kaip ir kitos planetos, Jupiteris aplinkSaulę skrieja ištęstaelipsineorbita, kurios viename židinyje yra Saulė. Nuotolis tarp Saulės ir Jupiterio kinta nuo 740 mln. iki 816 mln. km, Saulę apskrieja per 11,86Žemės metų. Tai – didžiausia Saulės sistemos planeta, kurios skersmuo už Žemės didesnis 11 kartų, tūris – 1331 kartą, o masė – 317 kartų.
Peropozicijas, kurios kartojasi kas 1,1 metų, Jupiteris danguje spindi kaip -2 ryškio gelsvažvaigždė. Proteleskopą tuo metu jis atrodo kaip 45-50" dydžioskritulys, kurio paviršiuje nusidriekusios kelios lygiagrečiospusiaujui tamsesnės juostos.
Stebint Jupiteriopalydovųorbitas, buvo lengvai nustatyta jo masė, o pagal tai apskaičiuotas ir tankis. Paaiškėjo, jog Jupiteriotankis yra vos 1,33 g/cm³, taigi 4 kartus mažesnis neiŽemės. Tai rodo, kad didelę Jupiterio dalį sudaro lengvos medžiagos. Planetą gaubia tankiatmosfera, susidedanti iš molekuliniovandenilio (89% ±2.0%),helio (10% ±2.0%),metano,amoniako, anglies monoksido, ciano, fosfino, erano,acetileno irvandens garų priemaišų. Atmosferoje yra kelidebesų sluoksniai, sudaryti iš amoniako, amonio hidrosulfido irledų kristalų. Debesyse matoma 10 porų pakaitomis einančių rudų ir baltų lygiagrečiai pusiaujui juostų. Debesų temperatūra yra 135 K (-137 °C). Atmosferos dujų masės juda tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Baltose juostose jos kyla aukštyn, o rudose – leidžiasi žemyn. Baltose juostosevėjas pučia iš vakarų į rytus, o rudose – priešingai. Vėjo greitis siekia iki 180 m/s.[2] Baltų ir rudų juostų lietimosi vietose susidaro sūkuriai, kurių didžiausias yraovalo formos, 25 000 km ilgio ir 14 000 km pločio. Jis vadinamasRaudonąja Dėme. Rudą, geltoną ir raudoną atspalvius debesims suteikiasieros irfosforo junginiai. Atmosfera kartu su visa planeta sukasi dideliu greičiu apie ašį, apsisukdama vieną kartą maždaug per 10valandų.
Jupiteris neturi kieto paviršiaus. Maždaug 1000 km gylyje atmosfera pereina į molekulinio vandenilio vandenyną, kuris yra apie 17 000 km gylio. Po juo yra maždaug 44 000 km storio kieto vandenilio sluoksnis, o centre – apie 10 000 km spindulio branduolys, sudarytas iš silikatų, susimaišiusių su vandens, amoniako ir metano ledais. Jupiterio centre temperatūra turėtų siekti apie 25 000 K.
Keturis didžiausius Jupiterio palydovus – Ijo, Europą, Ganimedą ir Kalistą1609 m. –1610 m.žiemą pro vieną pirmųjų savo teleskopų atradoGalilėjas Galilėjus. Visus juos būtų galima įžiūrėti plika akimi, jeigu jų nenustelbtų Jupiterio spindesys. Beveik tuo pat metu juos pastebėjo Simonas Marijus, tad kurį laiką buvo diskutuojama dėl atradėjo prioriteto. Galbūt dėl šios priežasties Marijaus duoti palydovų pavadinimai ilgai nebuvo vartojami.
Galilėjaus atrastus palydovus galima pamatyti pro bet kurį teleskopą ar net žiūroną. Kadangi jų orbitos yra Jupiterio pusiaujo plokštumoje, jie rikiuojasi eilute. Šių palydovų judėjimą lengva stebėti. Palydovas gali slinkti Jupiterio skrituliu, atsidurti anapus planetos ir pasislėpti už jos, jį gali užtemdyti Jupiterio šešėlis. Taip pat nesunkiai pastebimi palydovų šešėlių tranzitai. Minėtieji palydovai pro teleskopus matomi kaip maži krituliukai. Pro didelius teleskopus galima pamatyti didžiausias jų paviršiaus detales.1973 m. –1974 m. juos iš arti fotografavo „Pionieriai“, o1979 m. – Vojadžeriai.
Ganimedas – didžiausias ir ryškiausias iš Jupiterio palydovų, joskersmuo 5260 km, taigi jis didesnis už Merkurijų. Beveik tokio pat dydžio yra Kalista, bet josmasė daug mažesnė, taigi daug mažesnis ir jos vidutinis tankis. Ijo ir Europa yra panašaus dydžio kaip Mėnulis. Pionierius-10" atrado plonytę Ijo atmosferą bei jonosferą, kuriai sąveikaujant su Jupiterio magnetosfera, sukeliami papildomi radijo triukšmai.
Kiti Jupiterio palydovai yra daug mažesni. Penktasis palydovas, kurį1892 m. atrado Edvardas Barnardas, skrieja arčiau planetos negu Ijo. Jo vidutinis nuotolis nuo Jupiterio centro yra 181 300 km, o apskriejimo periodas 11 h 57 min. Šio palydovo skersmuo maždaug 200 km, taigi pro mažus teleskopus jo pamatyti neįmanoma. Jis vadinamas Amaltėja. Dar arčiau Jupiterio skrieja Metija ir Adrastėja, kurias1979 m. atrado „Vojadžeriai“. Jie taip pat atrado maždaug 100 km skersmens Tebę, skriejančią tarp Amaltėjos ir Ijo. Kiti 8 maži į asteroidus panašūs Jupiterio palydovai skrieja labiau nutolę nuo planetos negu Kalista, keturi iš jų – ir priešinga kryptimi. Tai verčia manyti, kad šie kūnai buvo pagauti iš asteroidų žiedo. Be šių 16 palydovų, aplink Jupiterį skrieja dar 63 mažesni palydovai.
1664–1666 m. nustatytas Jupiterio apsisukimo periodas (Dž. Kasinis, Prancūzija).
1892 m. – atrastas Jupiterio palydovasAmaltėja (E. Barnardas, JAV).
1905 m. – atrasti Jupiterio palydovaiHimalija irElara (Č. Perainas, JAV).
1908 m. – atrastas Jupiterio palydovasPasifė (F. Melo, Prancūzija).
1914 m. – atrastas Jupiterio palydovasSinopė (S. Nikolsonas, JAV).
1938 m. – atrasti Jupiterio palydovaiLisitėja irKarmė (S. Nikolsonas, JAV).
1973 m. –1979 – automatinės stotys„ Pionieer – 10“ ir „Pioneer – 11“ (JAV) praskriejo pro Jupiterį irSaturną ir perdavė šių planetų ir jų palydovų nuotraukas.
1974 m. – atrastas Jupiterio palydovasLeda (Č. Kovalis, JAV).
1979 m. – automatinės stotys „Voyager – 1“ ir „Voyager – 2“ (JAV) praskriejo pro Jupiterį. Atrasti 3 nauji palydovai.
Didžioji Raudonoji DėmėDidžioji Raudonoji Dėmė išJuno zondo, 2017 m. liepos 12 d.
Jupiteryje dažnai matomos dėmės, bet dauguma jų greitai išnyksta. Išimtis yra Didžioji raudonoji dėmė, kuri stebima daugiau kaip 300 metų; kartais ji trumpam išnyksta, bet visada vėl atsiranda.
Ilgai buvo manoma jog tai tiesiog gana spalvingi tačiau įprastai vėsūs kažkokios ilgai trunkančios audros debesys. Tačiau apie 2016 m. paaiškėjo jog Raudonoji dėmė iš tiesų yra labai karšta, karštesnė užlavą Žemės planetoje. Jos temperatūra siekia ne mažiau kaip 1300 laipsnių C. Tokio karščio nėra stebėta jokios kitos planetos atmosferoje.[3]
