Judaizmas (lot.iudaismus <iudaicus – 'žydų') – judėjųkultūra irreligija.[1][2] Tai viena seniausių, bet vis dar praktikuojamamonoteistinė religija. Judaizmas kitaip vadinamasToros religija, nesTora yra visų mokymų mokymas ir praktikos pagrindas. Tačiau Tora (rašytinė Tora, Tora šebiktav), interpretuojama rabiniškoje tradicijoje (sakytinė Tora, Tora šeb’al-pe). Tarp Toros priėmimo (tarp V–IV a. pr. m. e. ir II a. pr. m. e.) ir rabiniškojo judaizmo formavimosi pradžios (I m. e. a. pab.) „Izraelio žemėje“ egzistavo daug „judaizmų“, t. y. skirtingų Toros interpretacijos mokyklų.
Judaizmas suvaidino reikšmingą vaidmenį formuojantis Vakarų filosofijai, kadangi iš jo vystėsikrikščionybė, judaizmas buvo ankstyvosios krikščionybės pamatas.[3] Rabiniškojo judaizmo ir krikščionybės veikiamas atsirado irislamas. Šios religijos dar vadinamosabraominėmis.
Judaizmas pradėjo formuotis senovės Judėjoje (Persų imperijos Jehudo provincijoje VI a. pr. m. e.). Judaizmo išpažinėjai vadinami judėjais arba žydais. Ši religija yra paplitusi įvairiose pasaulio šalyse, kur tik gyvenama žydų. Skaičiuojama, kad tikinčiųjų skaičius – 14-15 mln. Skirtingai nei priimta manyti, žydų tautinė tapatybė susiformavo šios religijos pagrindu, o ne atvirkščiai, todėl žydu galima ir gimti, ir tapti.
Terminas „judaizmas“ yra kilęs išsenovės graikų kalbosIoudaismos (Ἰουδαϊσμός) (pats žodis veiksmažodinės kilmės – ἰουδαΐζειν}}, „būti su judėjais, mėgdžioti judėjus“.[4] Pradinis žodžio šaltinis –hebrajiškas יהודה,Yehudah, reiškiantis „Judėją“,[5]. Iš šio žodžio kilo ir hebrajiškas terminas šiai religijai apibūdinti: יַהֲדוּת,Yahadut. TerminasἸουδαϊσμός pirmąkart pavartotastuomete graikų kalba užrašytojeAntrojoje makabiejų knygojeII a. pr. m. e.. Tuo metu žodis siejosi su kultūrinės tapatybės ieškojimu ar turėjimu, priešinant suhellenismos, reiškusį graikiškų tradicijų perėmimą,helenizaciją.Makabiejų sukilimas kilo dėliudaismos irhellenismos konflikto, tai ir paskatino terminoiudaismos atsiradimą.[6]
Pats žodisTora reiškiamokymas. Šis žodis paprastai vartojamasPenkiaknygei pavadinti, tačiau neretai šiuo žodžiu yra vadinamas visas šventų judaizmo tekstų rinkinys.
Įvairias judaizmo kryptis išpažįstantys judėjai meldžiasi vis kitaip, pavyzdžiui, tikintysis gali melstis pagalaškenazių arba pagalsefardų maldaknygę, arba net pagal „Edut HaMizrach“ maldaknygę. Analogiškai irkonservatyviosios beiprogresyviosios krypties judėjai taip pat meldžiasi pagal skirtingas maldaknyges.Rytinė malda vadinamaŠacharit, po pietų –Mincha, o vakarinė –Maariv.
Brit milah – apyvarpėsapipjaustymas (tik berniukams), atliekamas aštuntą dieną po gimimo. Ši tradicija kilusi iš Biblijos ištraukos apie Abraomą – Dievas liepė jam ir jo palikuonims atlikti apipjaustymą kaip ženklą, kad tarp Dievo ir žydų tautos yra sudaryta sandora. Šitaip kūdikis tampa tikru Izraelio vaiku.
Kartu suBrit Milah būna ir panardinimas į ritualinę vonelę su vandeniu –Mikvah.
Bar micva – iniciacijos ritualas. Sulaukęs 13 metų, vaikas pirmą kartąsinagogoje skaito išToros ritinio ir tampa vyru. Liberaliuose judaizmo judėjimuose dar yra ir „bat micva“ – toks pat skaitymo ritualas taikomas ir mergaitėms.
Šidduch – vedybos, kai judėjas suranda tinkamą judėjų moterį. Vedybos vyksta remiantisketubah vedybų susitarimu, nes be vedybų judėjo gyvenimas prarastų prasmę ir džiaugsmą. Moteris tampaNidah prasidėjusmenstruacijoms, tada lytiniai santykiai judėjui draudžiami, o žmonai apsišvarinusMikvah – vėl leidžiami.
Gimus pirmagimiui vaikui, ateinaZeved habat – judėjų vaiko vardo parinkimas. Po vaiko vardo parinkimo pagalPidyon HaBen tradiciją pirmagimis parodomas sinagogos rabinui, kad šis jį pašventintų.
Kai užauginęs vaikus ir pasenęs judėjas miršta, vaikai aprauda savo tėvą (Aveilut). Mirus tėvui, judėjų vaikai pratęsia tėvų tradicijas, ir tai tęsiasi jau daugiau kaip 3 500 metų.
Viena svarbiausiųjudėjų religinio gyvenimo ypatybių – tinkamo maisto įstatymai, vadinami kašrutu (išhebr. כָּשֵׁר kašer – tinkamas). Šitie įstatymai remiasiToroje, Kunigų knygoje 11:1 ir Pakartoto Įstatymo knygoje išdėstytais Mozės įstatymais apie švarius ir nešvarius gyvulius, taip pat ir apie maisto paruošimo būdus (draudžiama kartu valgyti pieno ir mėsos produkuts, negalima maišyti grietinės su mėsa, draudžiama valgyti kiaulieną ir kai kurias kitas mėsos rūšis, negalima gerti ne pagal ritualinius nurodymus paruoštą vyną ir kt.)Rabinai košerinį maistą laiko sveiku maistu, kurį vartodami judėjai gali išlaikyti savo stiprybę ir sveikatą. Košeriniame maiste dominuoja daržovės, vengiama vienu metu valgyti pieniškus ir mėsiškus produktus, kurie pilve sukeltų maisto rūgimą ar puvimą.
Jom Kipuras – Teismo arba Atpirkimo diena; vyksta praėjus 10 dienų po Naujųjų metų.
Sukotas – savaitę trunkanti šventė, pradedama švęsti 15 dienų po Naujųjų metų. Šventė, per kurią žydai gyvena lauke pastatytuose laikinuose namukuose, skaitoKoheleto knygą ir linksminasi.
Simchat Tora (hebr. שִׂמְחַת תּוֹרָה) –Toros džiaugsmas. Šventė siejama su savaitineToros skaitymo tradicija. Per vienerius metus perskaitoma visa Tora, o per šią šventę Tora vėl pradedama skaityti iš naujo.
Chanuka – švenčiama žiemą, 8-ias dienas. Žydų pergalės II a. pr. m. e. prieš užkariautojus graikus, siekusius primesti žydamspoliteistinę helenų religiją, garbei.
Purimas – švenčiama maždaug vasario mėnesį. Linksmiausia šventė, primenanti žydų išsigelbėjimą nuo perso Hamano, siekusio išnaikinti judėjus (Esteros knyga), kai visi, dažnai dėvėdami kaukes, linksminasi, o vyrams per Purimą leidžiama prisigerti daug vyno.
Pesachas – judėjų Velykos švenčiamos pavasarį. Siejama su išėjimu išEgipto.
Pamaldos laikomossinagogose, jose taip pat skaitomas ir aiškinamas Tanachas. Ortodoksų judėjų sinagogose vyrai ir moterys sėdi atskirti vieni nuo kitų, tuo tarpu liberaliose sinagogose vyrų ir moterų maldos vietos nėra atskiriamos. Taip pat judaizmui reikšmingi pastatai –ješivos (judėjų mokslo įstaigos),mikvos (ritualinės vonios).
Egzistavo ir egzistuoja daug judaizmo krypčių, savaip aiškinančiųtradicijas irTorą, bet, nepaisant to, išlaikiusių bendrąją nuostatą –Torą kaip viso dvasinio ir praktinio gyvenimo centrą. Šiuo metu yra tokios pagrindinės judaizmo kryptys:
Judaizmo pradžia sietina su pranašiškumonoteistiniu judėjimu (pradžia nežinoma, bet galima spėti, kad ankstyviausiai galėjo pasireikšti Kanaano krašte Izraelio karalystės sunaikinimo išvakarėse arba netrukus po to VIII a. pr. m. e. pabaigoje, arba Persų imperijos nukariautoje Babilonijoje tarp tremtinių iš587 m. pr. m. e. sunaikintos Judo karalystės). Šis monoteistinis judėjimas paskatino autorius (kurie dar vadinami „įkvėptaisiais“) rašyti knygas, kurios įkūnijo šio judėjimo tikėjimus ir mokymus. Knygos buvo rašomos pasitelkiant įvairios kilmės senovės Artimųjų Rytų, Kanaano krašto legendas, mitus, folklorą, vaizdinius. NuoV a. pr. m. e. ikiI a. pr. m. e. buvo surašytos ir paskleistos knygos, tapusios judėjiško Šventojo Rašto kanonu, kurio pagrindinė dalis,Tora, buvo priskirta legendinei (ar net mitinei) asmenybei Mozei. Skirtingi judėjiški judėjimai formavosi, priklausomai nuo skirtingų knygų pritaikymo ir jų interpretacijų. Kaip ir ankstyvieji antikiniai istorikai, kurie tikriausiai padarė įtaką, Šventojo Rašto knygų autoriai istoriją rašė kaip pasakojimus, galinčius bendruomenei padėti geriau suvokti savo tapatybę, ir būdavo nurodomos įvykių priežastys, tačiau istorija buvo suvokiama ne šiuolaikine prasme: įvykiai pasakojami laikantis teologinių principų, todėl šiandien istorikai Šventojo Rašto knygų nebelaiko patikimu istoriniu šaltiniu.Rabiniškasis judaizmas, ėmęs formuotis I m. e. a. pabaigoje, susidarė šių knygų interpretacijų (dvasinių ir praktinių) pagrindu, prisitaikant prie naujos situacijos, kai apie 70 m.romėnai sugriovėJeruzalės šventyklą ir dėl to tapo neįmanoma atnašauti aukų, o kunigai negalėjo eiti iki tol turėtų pareigų.
