Josifas Stalinas gimė 1879 m. gruodžio 21 d.Goryje, dabartinioSakartvelo teritorijoje. Jo tėvas Visarionas buvo batsiuvys.1894 m. įstojo į Tifliso dvasinę seminariją, kur susipažino sumarksizmu.1899 m. iš seminarijos pašalintas.
Nuo1922 m.balandžio 3 d. buvo Komunistų partijos lyderis, nuo1927 m. iki mirties faktiškai buvo vienvaldisdiktatorius. Jo valdymo metu tikri ir tariami politiniai priešininkai buvo masiškai žudomi, o milijonai Sovietų Sąjungos piliečių ištremti įGULAG'o koncentracijos stovyklas. Per Stalino vykdytą prievartinękolektyvizaciją milijonai žmonių mirė badu (ypač daugUkrainoje irPavolgyje,Tambovo srityje).
Nuo1903 m. subolševikais veikė pogrindyje. PoSpalio revoliucijos užėmė aukštas pareigas partijoje bei vyriausybėje. PoV. Lenino mirties 25-erius metus valdė Tarybų Sąjungą (nuo 1928 m.). Ilgainiui Stalinas TSRS įvedė totalitarinędiktatūrą ir tapo vienvaldžiu valstybės vadovu, kuris 1936–1938 m. savavališkais parodomaisiais teismo procesais bei„valymo akcijomis“ sunaikino „senąją KP gvardiją“. Aukomis tapo menininkai ir intelektualai. Kolektyvizavo žemės ūkį, penkmečio planais skatino plėtoti Sovietų Sąjungos pramonę. Užsienio politikoje siekė, kad SSRS poAntrojo pasaulinio karo taptų galingiausia pasaulio valstybe.
Stalinas komunistų partijos valdžioje įsitvirtino užimdamas nesvarbiomis ir pagalbinėmis laikytas „administratoriaus bendriesiems reikalams tvarkyti“ pareigas. Nebuvo pagalvota, jog „sekretorius“ gali pasinaudoti jo tiesioginiam darbui reikalingomis teisėmis tarnaudamas ne partijos, o savo interesams. „Generalinis sekretorius“ tapo beveik neribotą valdžią suteikiančiu postu; tokiu ir liko iki pat Sovietų Sąjungos istorijos pabaigos.
PoAntrojo pasaulinio karo Stalinas Sovietų Sąjungoje buvo vaizduojamas didvyriu, kuris atvedė SSRS prie pergalės Antrajame pasauliniame kare. Tuo tarpu tarptautiniame lygyje Stalinas buvo matomas kaip vadovas, konsolidavęs SSRS gyventojus kovai II pasauliniame kare.
Tačiau pokariu prasidėjo masiniai žmonių trėmimai. Vien1948 m.gegužės 22 d. išLietuvos TSR už neva padarytus „nusikaltimus“buvo ištremta apie 40 tūkst. žmonių, jų tarpe 10 897 vaikai iki 15 metų. Karo nualinti Sovietų Sąjungos piliečiai gyveno itin prastomis sąlygomis. Pastoviai trūko maisto produktų, plataus vartojimo prekių. Žmonės gyveno susispaudę mažuose butuose.
Stalino pasirašytas leidimas nubausti mirties bausme 346 buvusius saugumiečius (čekistus) už antirevoliucinę, dešiniąjątrockistinę ir šnipinėjimo veikląStalino paminklasGrūto parke; anksčiau šis paminklas stovėjoVilniuje
Palaikantys Staliną teigia, kad jis labai stipriai ir teigiamai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos perėjimo nuo agrarinės-žemės ūkio šalies prie modernios (tų laikų terminais ir standartais) pramoninės valstybės. Tačiau šaliesindustrializacija buvo būtina, kad šalis sugebėtų apsiginti Antrajame pasauliniame kare. Pati industrializacija buvo atliekama itin žiauriomis ir ekonomiškai nepamatuotomis priemonėmis. Nesutikę su šia politika būdavo įkalinami, tremiami, žudomi.
Didžioji dalis dėmesio buvo skirta sunkiajai ir karo pramonei. Tuo tarpu plataus vartojimo prekių buvo beveik negaminama. Smuko maisto produkcijos gamyba. Tai dar labiau nuskurdino Sovietų Sąjungos eilinius piliečius. Kai kuriose srityse ir regionuose (ypačUkrainoje, ŠiaurėsKaukaze, Pavolgyje) dar labiau išplitobadas, ligos.
Istorikas Robertas Konkuestas (Robert Conquest) ir kiti Vakarų istorikai teigia, kad Sovietų Sąjungai buvo būtina industrializacija, kad būtų sustiprinta bolševikų įtaka. Taip pat teigiama, kad būtent Stalinas yra kaltas dėl karinių nesėkmių ir daugybės žmonių žūtiesŽiemos ir Antrajame pasauliniame karuose. Taip yra todėl, kad Stalinas, siekdamas valdžios, išžudė daugybę sovietų karininkų, įskaitant didžiąją dalį aukščiausio rangoRaudonosios armijos vadų. Negana to, Stalinas nekreipė dėmesio į sovietinės žvalgybos pranešimus apienacistinės Vokietijos pasirengimus karui.
Valdant Stalinui, buvo nužudyta ar ištremta keliasdešimt milijonų žmonių. Sisteminius žudymus ir trėmimus į gulagus Stalinas pradėjo dar 4 dešimtmečio pradžioje, kai buvo žudomi partijos bendražygiai, siekiant užgrobti kuo daugiau valdžios. Tai buvo vadinamaDidžiuoju valymu.
Stalinas persekiojamus ir žudomus partijos draugus vadinooportunistais irkontrrevoliucionieriais. Siekiant suteikti teisingumo įvaizdį, juos oficialiai „teisdavo“. Tačiau tą darė ne teismai, o specialiai sudarytosNKVDtroikos (rus.тройка – „trijulė“) – trijų NKVD darbuotojų, vadintų „teisėjais“, komisijos. Dažnai žmogui apkaltinti ir nuteisti jį (kartais ir visą jo šeimą) mirties bausme ar ištremti ir įkalintigulaguose Sibire pakakdavo vieno žmogaus skundo, esą jis girdėjęs, jog tas žmogus neigiamai atsiliepė apie sovietinį režimą, gyvenimo sąlygas ar Staliną.
1956 m. vasarįNikita Chruščiovas ėmė teigti, esą trėmimai yra lenininių principų pažeidimas, ir reabilitavo daugelį tremtinių. Tačiau tik1991 m. į gimtąsias vietas buvo leista grįžti Pavolgio vokiečiams, totoriams ir turkams meschetinams. Lietuvoje draudimas tremtiniams grįžti į gimtąsias vietas buvo oficialiai atšauktas tik 1988 m. spalio 25 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku[2].
Trėmimai turėjo didžiulį poveikį Sovietų Sąjungai ir jos gyventojams. Daugybė šeimų buvo išskirtos amžinai, tremtyje, nepakeldami nežmoniškų gyvenimo sąlygų, mirė itin daug žmonių.
Tyrinėtojai mano, kad dėl Stalino kaltės galėjo būti nužudyti daugiau kaip 10 milijonų žmonių. Žlugus SSRS ir gavus priėjimą prie archyvų buvo galima patvirtinti šiuos skaičius.
Stalino aukos:
400–600 tūkstančiai mirusių valstiečių dėl išbuožinimo;[3]
1,6 milijono nužudytų politinių ir kriminalinių kaliniųgulaguose;[4]
0,450–1,5 milijonai tremtinių, mirusių dėl blogų gyvenimo sąlygų;[5]
1932–1933 m. 4–7 milijonai žuvusių bado metu Ukrainoje, Pavolgyje, Šiaurės Kaukaze ir kitose SSRS vietose kartais laikomi stalinizmo aukomis.[6][7]
Buvo vedęs du kartus. Pirmą kartą vedė Jekateriną (Kato) Svanidzę, antrą kartą Nadeždą Alilujevą. Su J. Svanidze turėjo sūnų Jakovą, kuris žuvo vokiečių nelaisvėje,Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje 1943 m. Stalinui nesutikus derėtis su naciais. Su N. Alilujeva turėjo 2 vaikus – karo lakūną generolą leitenantą Vasilijų ir rašytoją Svetlaną. Po Stalino mirties 1953 m. Vasilijus tvirtino, kad jo tėvas buvo nunuodytas,[8] vėliau buvo priverstas atsistatydinti, suimtas ir įkalintas iki 1960 m., kuomet šiam buvo suteikta malonė.[9] Paskutinius dvejus savo gyvenimo metus jis daugiausiai praleido hospitalizacijoje. Dukra Svetlana 1967 m. pabėgo įJungtines Valstijas, o 1978 m. įgijo amerikietės pilietybę, kur buvo žinoma kaip Lana Piters (Lana Peters).[10] Ji mirė JAV 2011 m.
Po Stalino mirties dėl buvusių nesutarimų SSRS Komunistų partijos vadovybėje iškilo „Stalino asmenybės kulto“ samprata. Stalino nurodymu organizuotos masinės deportacijos buvo pavadintos „beprasmėmis aukomis“, neatsižvelgiant į priežastis. Stalinas oficialiai pavadintas nusikaltėliu, sušaudytas artimiausias jo parankinisLavrentijus Berija. Šios Komunistų partijos vadovo diskreditacijos iniciatorius Nikita Chruščiovas tapo neoficialiu antisovietinės propagandos pradžios iniciatoriumi. Buvo teigiama, kad Sovietų Sąjungoje Stalinas sukūrė savo irLenino asmenybės kultą. Stalinas pasirūpino, kad būtų pastatytasmauzoliejus Lenino kūnui, nors tam ir prieštaravo Lenino našlėNadežda Krupskaja. Stalinas sukūrė labai teigiamą vadovo įvaizdį, nors tuo pat metu būdavo žudomi politiniai priešai, pavienės socialinės žmonių grupės, vykdomas kai kurių tautų (pvz.,lietuvių, čečėnų,vokiečių)genocidas, didelė dalis žmonių gyveno skurde ir nepritekliuose.
Daugybė miestų buvo pavadinti Stalino vardu (Volgogradas Rusijoje,Doneckas Ukrainoje,Katovicė Lenkijoje ir kt.). Stalinas mielai priėmė tokius epitetus, kaip „Tautų tėvas“, „Nuostabus žmonijos genijus“, „Žmonijos laimės šaltinis“ ir t. t. Jam buvo pastatyta daugybė statulų, tapomi paveikslai su jo atvaizdu, kuriami kitimeno kūriniai, išaukštinantys Stalino geruosius darbus. Dažnai paveiksluose Stalinas būdavo vaizduojamas laimingai žaidžiantis su vaikais.
Stalinas perrašė Sovietų Sąjungos istoriją ir joje skyrė sau svarbesnį vaidmenį revoliucijoje. Žmonės, kritikavę Staliną ar išreiškę net menkiausią abejonę jo „puikumu“, būdavo persekiojami, kankinami, ištremiami, įkalinami, nuteisiami mirties bausme ir nužudomi. Būdavo išžudomos net ištisos šeimos, jei bent vienas šeimos narys būdavo pagaunamas pasakęs ką nors prieš Staliną.
Sovietiniai propagandistai paleido mitą, kad Didžiosios Britanijos vadovasVinstonas Čerčilis yra pasakęs apie Staliną, kad „Stalinas gavo valstybę nuo žagrės, o paliko su atomine bomba“ neva siekdamas pažymėti Stalino indėlį agrarinę valstybę paverčiant branduolinesupervalstybe.
↑Земсков, В.Н. СПЕЦПОСЕЛЕНЦЫ (по документации НКВД — МВД СССР) // Федеральный образовательный журнал. — 1990.
↑ГУЛаг (Главное управление лагерей). 1918—1960. Глава III // Документ № 103. Справка о смертности заключённых в системе ГУЛага за период 1930—1956 гг. / Составители: А. И. Кокурин, Н. В. Петров. — МФД, 2000. —ISBN 5-85646-046-4.
↑Buckley, Cynthia J.; Ruble, Blair A.; Hofmann, Erin Trouth (2008). Migration, Homeland, and Belonging in Eurasia. Woodrow Wilson Center Press. p. 207.ISBN 978-0801890758. LCCN 2008-015571
↑Niccolò Pianciola (2001). "The Collectivization Famine in Kazakhstan, 1931–1933". Harvard Ukrainian Studies. 25 (3–4): 237–51.
↑Andriewsky, Olga (2015). "Towards a Decentred History: The Study of the Holodomor and Ukrainian Historiography". Journal of Ukrainian Studies. 2 (1): 28.
.svg)
