GimėNiujorke,JAV išeivių išBaltarusijos šeimoje. Mokėsi Niujorko miesto koledže irNiujorko universiteto medicinos mokykloje.[2] 1947 m. pradėjo dirbtiPitsburgo universitete, kur nuo 1948 m. ėmėsi tyrimų projekto, skirto įvairių poliomielito virusų tipų skaičiui nustatyti. Ateinančius septynerius metus jis paskyrė vakcinos nuo poliomielito kūrimui.
Sėkmingą vakciną pavyko sukurti dar 1955 m. balandį. Solkas nusprendė nepatentuoti vakcinos ir nesiekti iš jos jokio pelno, kad maksimaliai padidintų jos platinimą visame pasaulyje,[2] nepaisant to, kad Nacionalinis kūdikių paralyžiaus fondas ir Pitsburgo universitetas svarstė galimybę patentuoti vakciną. Tiek JAV, tiek visame pasaulyje suskubta skiepytis. Daugelis šalių, tarp jųKanada,Švedija,Danija,Norvegija,Vakarų Vokietija,Nyderlandai,Šveicarija irBelgija, pradėjo imunizacijos nuo poliomielito kampanijas naudodamos Solko išrastą vakciną. Iki 1959 metų Solko vakcina buvo pasiekusi apie 90 šalių.[3] Tuo tarpu susilpnintą gyvą geriamąją poliomielito vakciną sukūrėAlbertas Seibinas; ši pradėta komerciškai naudoti1961 m. Praėjus mažiau nei 25 metams po Solko vakcinos išleidimo į apyvartą poliomielito plitimas JAV šalies viduje buvo sustabdytas ir vietoje 18 atvejų 100 tūkst. gyventojų nukrito iki mažiau nei 2 atvejų 100 tūkst. gyventojų.
1963 m. Solkas įkūrėSolko biologinių tyrimų institutąKalifornijoje esančiameLa Chojos mieste, kuris šiandien yra medicinos ir mokslinių tyrimų centras. Vėlesniais mokslininko karjeros metais tęsė tyrimus ir leido knygas, o paskutiniais metais daugiausia dėmesio skyrė vakcinos nuoŽIV paieškoms. Solkas taip pat energingai agitavo už privalomą skiepijimą visą likusį gyvenimą, o visuotinį vaikų skiepijimą nuo ligų vadino „moraline pareiga“.[4] Asmeniniai Solko dokumentai šiandien saugomi San Diege esančiojeGeizelio bibliotekojeKalifornijos universitete.[5][6]
