| Jonas Basanavičius | |
|---|---|
.jpg) | |
| Visas vardas | Jonas Basanavičius |
| Gimė | 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabaliai,Bartninkų valsčius,Vilkaviškio apskritis |
| Mirė | 1927 m. vasario 16 d.(75 metai) Vilnius,Vilniaus vaivadija,Antroji Lenkijos Respublika |
| Palaidotas (-a) | SenosioseRasų kapinėse |
| Tėvas | Juras Basanavičius (1826-1879) |
| Motina | Marė Birštoniūtė - Basanavičienė (1826-1890) |
| Sutuoktinis (-ė) | Gabriele Eleonora Mohl |
| Veikla | visuomenės veikėjas, mokslininkas, gydytojas |
| Alma mater | Maskvos universitetas |
 Vikiteka | Jonas Basanavičius |
| Parašas | |
 | |
Jonas Basanavičius (1851 m.lapkričio 23 d.,Ožkabaliuose,Bartninkų valsčius,Vilkaviškio apskritis –1927 m.vasario 16 d.,Vilniuje. PalaidotasRasų kapinėse.) – lietuvių visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio„Aušra“ redaktorius, vienas svarbiausių nepriklausomybės siekėjų, mokslininkas, gydytojas.
J. Basanavičius gimė 1851 m. pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Sūnui paaugus tėvai pradėjo rūpintis jo mokymu, pradžioje Jonas mokėsi pas kaimo mokytoją –daraktorių, vėliau jį leido įLukšių pradžios mokyklą. Joje pasimokęs tik pirmą pusmetį, bandė stoti įMarijampolės miesto mokyklą. Tačiau neišlaikė egzaminų ir liko dar vienerius metus mokytis Lukšių pradžios mokykloje.1868 m. buvo priimtas į Marijampolės keturklasę miesto mokyklą.1873 m. pabaigęsMarijampolės gimnazijos keturias klases, Jonas Basanavičius atsispyrė tėvų spaudimui toliau mokytisSeinų kunigų seminarijoje ir išvyko tęsti mokslų įMaskvą.
1873 m. įstojo įMaskvos universiteto Istorijos-filologijos fakultetą, bet jau1874 m. rudenį, gavęs mokslo stipendiją perėjo į Medicinos fakultetą.1879 m.birželio 11 d. baigė universitetą ir gavo teisę verstis gydytojo praktika.
Kultūrinę ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamasMaskvos universitete. TyrėLietuvos istoriją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi liaudies švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu.1874 m. parengė lietuvišką elementorių, bet negavo leidimo spausdinti.
Susitaręs su bulgarų vyriausybe,1880 m. sausio mėn., išvyko į Bulgariją.1879–1882 m. buvoLom Palankos (Montanos sritis) ligoninės direktorius ir apygardos gydytojas. Turėdamas pastovų darbą, jis toliau rūpinosi lietuvybės reikalais: rašė straipsnius į lietuviškus laikraščius –„Lietuvišką Ceitungą“ ir „Naują Keleivį“. Bulgarijoje išbuvęs iki1882 m., išvyko iš Lom Palankos, trumpam buvo grįžęs į Lietuvą, čia inicijavo „Aušros“ laikraščio leidimo pradžią ir po to vėl išvyko į Prahą, kur tobulinosi kaip gydytojas.
GyvendamasPrahoje nuo 1882 m. gruodžio iki1884 m. vasario, su keliais kitais bendradarbiais parengė spaudai pirmąjį „Aušros“ numerį. Iš Prahos organizavo pirmojo numerio leidimą Lietuvai. Joje parašė ir įžymiąją prakalbą šiam numeriui – Lietuvių tautos atgimimo manifestą. Legalioje rusų spaudoje įrodinėjo lietuviškosspaudos draudimo nenaudingumącaro valdžiai, pasiuntė peticiją carui, prašydamas legalizuoti žurnalą „Aušra“.
Šiame mieste jis taip pat susipažino su savo būsimąja žmona – Čekijos vokietaite Gabriele Eleonora Mohl. Jiedu susituokė1884 m.balandžio 15 d. Vienoje.
Dėl finansinių sunkumų Basanavičius buvo priverstas grįžti į Bulgariją. Pirmiausiai gavo paskyrimą į nedidelįElenos miestą, iš kur vėliau buvo perkeltas atgal į Lomą. Tačiau antrasis jo gyvenimo Lome laikotarpis nebuvo toks laimingas: į J. Basanavičių buvo pasikėsinta, jis buvo dukart peršautas, bet sužeidimai nebuvo mirtini. Šio įvykio priežastys taip ir liko neatskleistos. Spėjama, kad pasikėsinimo motyvai buvo politiniai.
1889 m. nuodžiovos mirė J. Basanavičiaus žmona Eleonora. Ši netektis dar labiau pablogino jau ir taip pašlijusią daktaro sveikatą. Po Eleonoros mirties,1892 m. persikėlė įVarnos miestą. Ten, nepaisydamas savo ligos, tyrinėjo archyvų ir bibliotekų medžiagą, ieškodamas duomenų apie Lietuvos praeitį.
1891 m. priėmė Bulgarijos pilietybę,[1] o nuo1893 m. dirbo Bulgarijos kunigaikščioFerdinando rūmų gydytoju.
1904 m. prasidėjusrusų-japonų karui atsirado proga grįžti į tėvynę. 1905 m.liepos 31 d. jisNemunu atplaukė įKauną, o kitą dieną nuvyko ir į Vilnių. Būdamas Vilniuje jis netrukus susipažino su daugybe Lietuvos inteligentų.
J. Basanavičiaus pastangomis vyko organizuoti archeologiniai kasinėjimai įvairiose Lietuvos vietose, buvo pasipriešinta caro valdininkų bandymui Gedimino pilies bokštą panaudoti kaip miesto vandentiekio sistemos dalį. Rengiant1905 m.Didijį Vilniaus Seimą, J. Basanavičius vadovavo jo organizaciniam komitetui.
1907 m. buvo išrinktas Vilkaviškio apskrities mažažemių atstovu suvalkiečiams. Jo pastangomis 1907 m.rugsėjo 25 d. įkurtaLietuvių mokslo draugija; jis jai vadovavo iki1927 m., redagavo jos tęstinį leidinį„Lietuvių tauta“.1911 m. vienas iš akcinės bendrovės „Vilija“ įkūrėjų.1913 m. vasarą J. Basanavičius irMartynas Yčas keliems mėnesiams išvyko įAmeriką, joje skaitydami paskaitas jie rinko aukas Tautos namams pastatyti.
1917 m.rugsėjo 18-22 d. Vilniuje vykusioje Lietuvos visuomenės atstovų konferencijoje, buvo išrinktaLietuvos Taryba.1918 m.vasario 16 d. išsipildė ilgai laukta J. Basanavičiaus svajonė – jo pirmininkaujami 20 Lietuvos Tarybos narių paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. J. Basanavičius pirmasis pasirašėNepriklausomybės aktą.
1924 m. tapo Tautinės Lietuvių Studentų korporacijosNeo-Lithuania garbės nariu.1927 m.vasario 16 d., kai visa Lietuva džiaugsmingai šventė devintąją Lietuvos nepriklausomybės sukaktį, 18 val. 50 min. dr. J. Basanavičius mirė. Lietuvoje buvo paskelbtas 5 dienų gedulas. Laidotuvės vykovasario 21 d. Vilniaus gatvėmis iš Bazilikos įRasų kapines.
Parašė apie 40 studijų iš istorijos, archeologijos, kultūros istorijos, etnografijos, folkloristikos, kalbotyros, sanitarijos, apie 140 įvairių straipsnių. Sudarė ir išleido tautosakos rinkinių. Taip pat J. Basanavičius subūrė Lietuvių mokslo draugiją.[2]
Už nuopelnus Lietuvai, dr. J. Basanavičiui gyvam esant buvo skirta valstybinė pensija. KaunoVytauto Didžiojo universitetas išrinko jį savo garbės nariu ir profesoriumi. Po mirtiesKauno karo ligoninė, kurioje jis gydėsi, buvo pavadinta jo vardu. Daugelis miestų įamžino jo atminimą paminklais bei biustais, atsirado Jono Basanavičiaus vardu pavadintų gatvių, aikščių, parkų ir įvairių visuomeninių pastatų. Pirmasis paminklas J. Basanavičiui pastatytas1923 m.Vytauto Didžiojo muziejaus sodelyje; biusto (skulpt. J. Zikaras) atidengime dalyvavo ir pats „Tautos Patriarchas“. Vėliau jo atvaizdas pavaizduotas ant 50litų banknoto.Iš gausybės J. Basanavičiaus vardu pavadintų gatvių, Lietuvoje žymiausia yraPalangoje. Palangoje, gatvės pradžioje prieRonžės tilto stovi paminklas Jonui Basanavičiui (skulptorius J. Zikaras).
Jono Basanavičiaus gimtuosiuose Ožkabaliuose įrengtaJono Basanavičiaus gimtoji sodyba-muziejus su dideliu ąžuolynu.
.jpg)
Andriaus Tapino romane „Vilko valanda“ Jonas Basanavičius vaizduojamas kaip Laisvojo Vilniaus universiteto dominijos Alchemijos katedros vedėjas.
