| Jonas Aistis | |
|---|---|
 | |
| Poeto Jono Aisčio portretas | |
| Gimė | 1904 m. liepos 7 d. Kampiškės,Aukštosios Panemunės valsčius,Kauno apskritis |
| Mirė | 1973 m. birželio 13 d.(68 metai) Vašingtone |
| Palaidotas (-a) | perlaidotasRumšiškių kapinėse |
| Tėvai | Kazimieras Aleksandravičius |
| Motina | Marijona Razulevičiūtė |
| Veikla | lietuvių lyrikas, eseistas |
| Alma mater | VDU, 1936 m.Grenoblio universitetas |
Jonas Aistis-Aleksandravičius (1904 m.liepos 7 d.Kampiškėse,Panemunės valsčiuje,Kauno apskrityje –1973 m.birželio 13 d.Vašingtone,2000 m.birželio 29 d. perlaidotasRumšiškių kapinėse) – lietuvių lyrikas, eseistas.
Gimė1904 m.liepos 7 d.Kampiškėse, netoliRumšiškių, tuometinėjeKauno apskrityje. Augo kalvio šeimoje.
MokėsiRumšiškių pradžios mokykloje, vėliauKauno „Aušros“ gimnazijoje.Rumšiškių mokytojų buvo vertinamas kaip gabus vaikas, tačiau gimnazijos mokslus krimto gana sunkiai (trečioje klasėje net buvo paliktas antriems metams).
1927 m. įstojo į Kauno universitetą studijuotilituanistikos, tuo pat metu dirbo raštininku Žemės banke. Studijavo iki1932 m.
1926 m.„Ateities“ žurnale išspausdino pirmąjį eilėraštį „Gegutėlė“. Pirmuosius poetinius bandymus palaikė Jono klasės draugai - būsimasis „Pjūvio“ redaktoriusPetras Juodelis irAntanas Miškinis. Poeto eilėraščius gerai įvertino irKazys Binkis. Tai buvo didelis padrąsinimas droviam, užsisklendusiam jaunuoliui.
1936 m. poetui skiriama Švietimo ministerijos stipendija ir jis išvyksta įPrancūziją,Grenobilio universitetą studijuoti prancūzų kalbos ir literatūros. Nuo to laiko į Lietuvą jis nebegrįžo.
Prancūzijoje uoliai kibo į mokslus,1940 m. gavo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos stipendiją tęsti studijas,1944 m. apgynėdisertaciją „Lingvistinis etiudas apie Evangelijos tekstų vertimus į senąją provansalų kalbą“. Kurį laiką dirboNicos archyve,Paryžiaus nacionalinėje bibliotekoje.
Iki1940 m. pasirašinėjo kaipKossu-Aleksandravičius,Aleksandriškis,Kuosa-Aleksandriškis, nuo1952 m. oficiali pavardėAistis.
1946 m. persikėlė gyventi įJAV. Iš pradžių dirbo Marianapolio kolegijoje, dėstė lietuvių, prancūzų ir ispanų kalbas.1952 m. persikėlė įNiujorką ir dirbo Laisvosios Europos komitete, rengė okupuotos Lietuvos laikraščių ir knygų analitines apžvalgas. Nuo1958 m. dirboJAV Kongreso bibliotekojeVašingtone.1973 m.birželio 13 d. mirėVašingtone.
2000 m. birželio 29 d. perlaidotasRumšiškių kapinėse.1994 m. minint 90-ąsias poeto gimimo metinesRumšiškėse pastatytas paminklinis biustas.1997 m. atidarytas poeto vardo muziejusRumšiškėse.2004 m. švenčiant 100-ąsias poeto gimimo metines sugrąžintaJono Aisčio literatūrinė premija (buvo įsteigta sovietmečiu). Ji skiriama už Jono Aisčio kūrybos tyrinėjimą ir sklaidą, už aistiškos lyrizmo dvasios puoselėjimą poetinėje kūryboje.
Akcentavoneoromantikų kartos idealus. Vėlyvojoje kūryboje daug dėmesio skyrė Lietuvai ir lietuvybei.
Eleginio, melodingo eilėraščio kūrėjas.
Populiariausias savo kartos lietuvių poetas: besimokantis jaunimas atmintinai mokėjo kone visą jo kūrybą.
Aisčioeleginių eilėraščių subjektas – nusivylęs, pavargęs žmogus, pasmerktas pralaimėti. Poetas rėmėsiromantizmo atgaivintakatarsio teorija:lyrika gimsta iš kančios, liūdesys ir grožis – neatskiriamos lyrikos vertės sąvokos („Daina graudyn ir įstabyn“).
Poetinį išgyvenimą, vaizdinę medžiagą irkompoziciją sieti su judriu vidiniu muzikalumu – esminis Aisčio kūrybos principas. Aisčio eilėraštis – pustonių ir punktyrinių linijų žaismė, subtiliai derinanti gamtos vaizdo detalę su emociniu šūksniu, elegišką deminutyvą su ritmikospianissimo, ištirpydama garsų sraute fizinius žodžio kontūrus. Žmogaus ir gamtos paralelizmą, būdingą lietuvių lyrikai, Aistis glaudžia į kanoniškassoneto irrondo formas, nusižiūrėtas iš prancūzų senosios poezijos.
 | Vikiteka: Jonas Aistis – vaizdinė ir garsinė medžiaga |