Dž. Kenedis – pirmasisJAV prezidentaskatalikas; jauniausias JAV prezidentas, išrinktas į prezidento postą 43 metų amžiaus.[2]
Kiaulių įlankos invazija (JAV bandymas nuversti revoliucinįFidelio Kastro režimą),Karibų krizė (rimtas konfliktas tarp JAV irTSRS dėl Kuboje dislokuotų tarybinių raketų),Berlyno sienos statybos,kosminės lenktynės (tarp TSRS ir JAV), afroamerikiečių pilietinių teisių judėjimas ir pirmojiVietnamo karo stadija – tai yra pagrindiniai Kenedžio kadencijos įvykiai. 2007 m. JAV istorikų sudarytame geriausių JAV prezidentų reitinge Džonas Kennedis užėmė 8-ąją vietą.[3][4]
Džonas Ficdžeraldas Kenedis gimė 1917 m. gegužės 29 d. Bruklaino miesteMasačiusetso valstijoje.[5] Dž. F. Kenedis buvo kilęs iš turtingos airių šeimos, kurioje augo devyni vaikai. Jo tėvasPatrikas Džozefas Kenedis buvo žinomas politikas ir diplomatas, artimas prezidento Ruzvelto patarėjas. Iki 10 metų Dž. Kenedis gyveno Bruklaine, lankė Bruklaino viešąjąEdward Devotion mokyklą, vėliau –Noble and Greenough žemesniąją mokyklą, po to – privačiąDexter berniukų mokyklą.[6] 1927 m. rugsėjį Kenedžių šeima persikėlė į Riverdeilą,Bronkse,Niujorko mieste. Čia Džonas Kenedis lankė privačią Riverdeilo berniukų mokyklą. Po 2 metų Kenedžiai persikėlė į BronksvilįNiujorke. Nuo1929 m. iki1931 m. Džonas Kenedis buvoskautų antrojo būrio narys. Kenedis buvo pirmasis skautas, tapęs prezidentu.[7]
1930 m. rugsėjo mėn. būdamas 13 m. Kenedis pradėjo mokytisCanterbury katalikų internatinėje berniukų mokykloje Niu Milforde,Konektikuto valstijoje.1931 m. spalio 2 d. Kenedis pradėjo mokytisChoate privačioje universiteto parengiamojoje internatinėje mokykloje berniukams Volingforde, Konektikuto valstijoje.[8]1935 m. birželį Kenedis baigėChaote mokyklą. Tų pačių metų rugsėjį jis su savo tėvais ir seserimi Katlyn keleiviniu garlaiviu nuplaukė įLondoną, kur norėjo vienerius metus studijuoti Londono ekonomikos mokykloje, kaip tai darė jo vyresnysis brolis. Tačiau, nepraėjus net savaitei, Džono mokslai Londono ekonomikos mokykloje nutrūko, nes jam buvo diagnozuotagelta ir jis buvo hospitalizuotas. Po trijų savaičių Kenedis grįžo atgal į JAV. Tų pačių metų spalį jis buvo įtrauktasPrinstono universiteto studentų sąrašą. Šiame universitete jis mokėsi 6 savaites. Vėliau jis dviem mėnesiams (1936 m. sausį, vasarį) buvo paguldytas įBostono ligoninę, kur buvo tiriamas, ar nesergaleukemija.
1936 m. rugsėjį Kenedis sėkmingai įstojo įHarvardo koledžą.1938 m. liepą JAV ambasadoje Londone Džonas padėjo dirbti tėvui, kurį neseniai JAV prezidentasRuzveltas paskyrė ambasadoriumi prie St. James Rūmų (D. Britanijos karališkoji rezidencija).1939 m. vasario-rugsėjo mėnesiais Džonas Kenedis keliavo poEuropą,Sovietų Sąjungą,Balkanų šalis irArtimuosius Rytus, rinkdamas informaciją baigiamajam diplominiam darbui Harvarde. Kenedis grįžo į Londoną1939 m. rugsėjo 1-ąją dieną, tą pačią dieną, kai Vokietija užpuolėLenkiją (faktiškai prasidėjusAntrajam pasauliniam karui).1939 m.rugsėjo 3 d. Kenedis su šeima apsilankėDidžiosios Britanijosbendruomenių rūmuose (parlamente), kur klausėsi kalbų, palaikančių Jungtinės Karalystės karo paskelbimą Vokietijai. Rugsėjo pabaigoje Kenedis transatlantiniu lėktuvu grįžo į JAV.
Leitenantas Kenedis savo patruliniame laive PT-109
1940 m. Kenedis baigė rašytidisertaciją „Taikos palaikymas nuolaidžiaujantMiunchene“ apie britų dalyvavimąMiuncheno susitarime (sąmoksle). Iš pradžių Kenedis norėjo, kad jo disertacija būtų nevieša, tačiau tėvas paragino sūnų išleisti baigiamąjį darbą kaip knygą.1940 m. birželį Džonas Kenedis baigė Harvardo universitetą su pagyrimu ir gavotarptautinių santykių mokslinį laipsnį. Jo disertacija (knygos pavidalu) „KodėlAnglija miegojo“ buvo išleista1940 m. liepą ir tapo bestseleriu.[9]1941 m. pradžioje Kenedis padėjo tėvui baigti rašyti memuarus.
1941 m. pavasarį Džonas Kenedis pasisiūlė savanoriu į JAV armiją, bet jo prašymas buvo atmestas, daugiausiai dėl nugaros problemų. Tų pačių metų rugsėjį dėl didelės jo tėvo įtakosJAV karinis jūrų laivynas patvirtino Kenedžio prašymą.Ensainas (angl.ensign, atitinka armijosleitenantą) Džonas Kenedis tarnavo kanceliarijoje, iš kurios JAV karinio jūrų laivyno sekretoriui buvo pristatomos suvestinės ir pasitarimų informacija. Kenedžiui dirbant šioje tarnyboje,Japonija atakavoPerl Harborą (1941 m.gruodžio 7 d.). Po šios atakos JAV įstojo įAntrąjį pasaulinį karą. Kenedis mokėsi karinių jūrų pajėgų rezervo karininkų mokykloje irtorpedinių katerių eskadros treniruočių centre. Po pratybų jis buvo paskirtas tarnautiPanamoje ir dalyvavoRamiojo vandenyno karo teatre. Vadovaudamas patruliniam torpediniam kateriui gavo leitenanto laipsnį.[10] (atitinka armijoskapitoną).
1943 m.rugpjūčio 2 d. Kenedžio laivas PT-109 dalyvavo naktiniame budėjime netoli Naujosios DžordžijosSaliamono salose. Laivas buvo taranuotas japonųeskadrinio minininko „Amagiri“.[11] Kenedis buvo nusviestas perdenį, taip susižeisdamas nugarą. Nepaisant to, Kenedis plaukė tempdamas sunkiai nudegusį vyrą, kurio gelbėjimo liemenės dirželį jis buvo įsikandęs į dantis. Džonas nutempė sužeistą vyrą į salą, vėliau į kitą, iš kurios jis ir jo įgula buvo galiausiai išgelbėti. Už šiuos veiksmus Kenedis gavo karinių jūrų pajėgų ir jūrų pėstininkų medalį, kuriame užrašyta:
Už labai didvyrišką elgesį einant torpedinio katerio 109 vado pareigas, po 1943 m. rugpjūčio 1 d.-2 d. Ramiojo vandenyno karo lauke įvykusio laivų susidūrimo ir jo laivo nuskendimo. Nepaisydamas jam kilusio pavojaus leitenantas (tuo metu jaunesnysis leitenantas (kas atitinka armijosvyresnįjį leitenantą)) Kenedis ryžtingai atlaikė visus sunkumus ir pavojus tamsoje ir sėkmingai vadovavo gelbėjimo operacijai. Sėkmingai pargabenęs savo įgulą į krantą jis dar daugybę valandų plaukiojo, kad aprūpintų išgelbėtuosius pagalbos priemonėmis ir maistu. Jo neprilygstama drąsa, ištvermė ir vadovavimas padėjo išgelbėti keletą gyvybių ir atitinka aukščiausias Jungtinių Amerikos Valstijų karinio jūrų laivyno tradicijas.
Purpurinė Širdis (apdovanojimas, suteikiamas karo tarnyboje sužeistiems ar žuvusiems kariams)
Azijos-Ramiojo vandenyno kampanijos medalis
Antrojo pasaulinio karo pergalės medalis
1945 m., likus keletui mėnesių ikiJaponijos kapituliacijos, Kenedis buvo iškilmingai paleistas į atsargą.
Savo prezidentavimo laikotarpiu, Kenedis savo draugams prisipažino, kad jis nesijautė nusipelnęs medalių, kuriuos gavo, nes PT-109 incidentas buvo prastai suplanuotos karinės operacijos, kainavusios dviejų jo įgulos narių gyvybes, pasekmė. Vėliau, paklaustas žurnalisto, kaip jis tapo karo didvyriu, Kenedis pajuokavo: „Tai įvyko netyčia. Jie nuskandino mano laivą.“
2002 m. gegužęNational Geographic ekspedicija Saliamono salose atrado, kaip manoma, PT-109 nuolaužas.[12]
Baigęs karinę tarnybą 1945 m. dirbo žurnalistu „Hearst“ grupės laikraščiams[13] ir ėmė siekti politinės karjeros. Buvodemokratų partijos narys. Prieš karą jis nė nemanė tapti politiku, nes jo šeima, ypač tėvas, dėjo savo politines viltis į Džono vyresnįjį brolį Džozefą, kuris žuvo kare. Po Džozefo mirties, Džonas Kenedis tapo vyriausiuoju Kenedžių šeimos sūnumi. 1946 m. demokratas Džeimsas Maiklas Kerlei atlaisvino savoJAV Atstovų rūmų vietą, kad taptųBostono meru. Kenedis dalyvavo rinkimuose į tą vietą ir dideliu balsų skirtumu nugalėjo respublikonų kandidatą.Kongrese jis dirbo šešerius metus, dažnai balsuodamas skirtingai nei demokratų partija, prieštaraudamas prezidentoHario Trumeno politikai. 1952 m. Kenedis laimėjo rinkimus į Senatą.
1953 m.rugsėjo 12 d. Dž. F. Kenedis vedėŽaklin Ly Buvjė Niuporte,Rod Ailende.[14] Jie susipažino kviestiniuose pietuose.[15]Kenedžiui per beveik dvejus metus buvo atliktos keliosstuburo operacijos, po kurių jis vos nemirė (Kenedis kelis kartus savo gyvenime gavo Romos katalikųPaskutinį patepimą.[16]). Tuo laikotarpiu jis dažnai nedalyvaudavo Senato posėdžiuose.1956 m., sveikdamas po operacijų, jis išleido knygą „Drąsiųjų paveikslai“, kurioje aprašė aštuonis pavyzdžius, kai JAV senatoriai, laikydamiesi asmeninių pažiūrų, rizikuodavo savo karjera.1957 m. Kenedis apdovanotasPulicerio premija už geriausią biografinę knygą.[17][18] Išleidus knygą, sklandė gandai, kad jo artimas patarėjas Tedas Sorensenas, dirbęs Kenedžio Senato biure1953 m., vėliau iki Kenedžio mirties dirbęs prezidento kalbų rašytoju, prisidėjo prie knygos rašymo. Tik2008 m. gegužę Sorensenas patvirtino šiuos gandus savo autobiografinėje knygoje.[19]
Džonas Kenedis balsavo už galutinį1957 m. Pilietinių teisių akto patvirtinimą. Po metų jis buvo perrinktas į Senatą antrajai kadencijai vėl sutriuškindamas respublikonų kandidatą. Dar po metų, buvo atskleista, kad1947 m. rugsėjį, kai Kenedžiui buvo 30 metų, jam buvo diagnozuotaAdisono liga. Ligos pobūdis ir kitos Kenedį kamavusios medicininės problemos buvo laikomos paslaptyje nuo spaudos ir viešumos per visą jo gyvenimą.[20]
1960 m. sausio 2 d. Džonas Kenedis oficialiai paskelbė sieksiantis JAV prezidento posto.[21] Demokratų preliminariuose rinkimuose jis susidūrė su kitais demokratų kandidatais:Minesotos senatoriumiHubertu Hamfriu ir Senato daugumos lyderiuLyndonu Džonsonu irOregono senatoriumiVeinu Morsu. Kenedis nugalėjo HamfrįViskonsine irVakarų Virdžinijoje, o MorsąMerilande ir Oregone. Jis taip pat nugalėjo simbolinę opozicijąNaujajame Hempšyre,Indianoje, irNebraskoje. Vakarų Virdžinijoje Kenedis apsilankė anglių kasykloje, kur kalbėdamas su angliakasiais, stengėsi gauti jų paramą. Jo pergalė Vakarų Virdžinijoje sutvirtino jo kaip kandidato poziciją. Demokratų partijos suvažiavime jis pasakė garsiąją kalbą, pavadintą „Naujos ribos“, kurioje pristatytos naujovės, kurias turėjo patirti ir JAV, ir visas pasaulis.
Hamfrei ir Morsui pasitraukus iš kovos, pagrindiniu Kenedžio priešininku tapo Teksaso senatoriusLyndonas Džonsonas.1960 m.liepos 13 d. Demokratų partijos suvažiavime buvo iškelta Dž. Kenedžio kandidatūra į prezidentus. Kenedis, nepaisydamas daugelio liberalių delegatų ir savo rinkimų štabo, įskaitant irRobertą Kenedį, pasipriešinimo, paprašė Lyndono Džonsono būti jo kandidatu į viceprezidentus. Kenedžiui reikėjo Džonsono populiarumo pietuose. Ekonomikos pagyvinimas, Kenedžiokatalikybė,Kuba,TSRS kosmoso ir raketų programų pranašumas – buvo pagrindinės prezidentinės kampanijos temos. Norėdamas išsklaidyti baimes, kad katalikybė gali paveikti jo, kaip prezidento, sprendimus, KenedisHiustone pasakė kalbą, kurioje pabrėžė:
Aš ne katalikų kandidatas į prezidentus, aš esu demokratų partijos kandidatas į prezidentus, kuris pasirodo yra katalikas. Aš nieko nesakau bažnyčios vardu ir bažnyčia nieko nesako mano vardu.[22]
'
Rugsėjo ir spalio mėnesį Kenedis susitiko su Respublikonų kandidatu į prezidentus viceprezidentuRičardu Niksonu pirmuose JAV istorijoje per televiziją transliuotuose prezidento rinkimų debatuose. Niksonas, kuris dalyvavo debatuose su sužeista koja, atrodė įsitempęs ir suvaržytas, tuo metu Kenedis atrodė atsipalaidavęs, todėl didžiulė televizijos auditorija nusprendė, kad debatus laimėjo Kenedis. Tačiau radijo klausytojai, atvirkščiai, galvojo, kad arba debatus laimėjo Niksonas, arba buvo pasiektos lygiosios.[23][24]. Šie debatai dabar yra laikomi svarbiu įvykiu JAV politinėje istorijoje. Po šių debatų televizija ėmė vaidinti svarbų vaidmenį nacionalinėje politikoje.[25] Po pirmųjų debatų Kenedis visuomenės nuomonių apklausose nežymiai pralenkė Niksoną.Lapkričio 8 d., antradienį, Kenedis nugalėjo Niksoną vienuose iš pačių lygiausių prezidento rinkimų 20-ajame amžiuje. Kenedis surinko vos dviem dešimtosiomis procento daugiau rinkėjų balsų nei Niksonas (49,7 % – Kenedžio; 49,5 % – Niksono). Tuo tarpurinkikų kolegijos narių balsai pasiskirstė taip: 303 balsus gavo Džonas Kenedis, o Niksonas – 219 balsų (rinkimams laimėti reikėjo 270 balsų). 14 rinkikų kolegijos nariai išMisisipės irAlabamos valstijų atsisakė palaikyti Kenedį, nes jis palaikė pilietinių teisių judėjimą (tai yra palaikėMartiną Liuterį Kingą). Minėti rinkikų kolegijos nariai balsavo už Virdžinijos senatorių Harį F. Bairdą.
Džonas Kenedis buvo prisaikdintas 35-uoju JAV prezidentu1961 m.sausio 20 d. Savoinauguracinėje kalboje jis pabrėžė, kad visi amerikiečiai turi būti aktyvūs piliečiai, ištardamas garsų sakinį[26]:
Neklauskit, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, klauskit, ką jūs galite padaryti dėl savo šalies.
'
Jis taip pat prašė visų pasaulio tautų susivienyti kovoje su vadinamaisiais „bendrais visos žmonijos priešais: tironija, skurdu, ligomis ir karu.[27] “Užbaigdamas jis atskleidė savo troškimą, kad pasaulyje būtų daugiauinternacionalizmo:
Pagaliau, nepaisant to, ar jūs Amerikos, ar pasaulio piliečiai, prašykite mūsų tokio pat stipraus ryžto ir pasiaukojimo, kokio mes prašome iš jūsų.[28]
'
Kitos garsios citatos iš inauguracinės kalbos: „Jei laisva visuomenė nepajėgs padėti daugybei skurstančiųjų, tai negalės apsaugoti ir saujos turtingųjų.“ „Niekada nesiderėkime iš baimės. Bet niekada nebijokime derėtis.“
Dar iki Kenedžio išrinkimo į prezidentus prezidentoEizenhauerio administracija sukūrė planą, kaip nuverstiFidelio Kastro režimąKuboje. Plano, kuris buvo sudarytas ir detalizuotas Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) irJAV Valstybės Departamento (užsienio reikalų ministerijos), esmė – kontrrevoliucinių sukilėlių, kurie susideda iš kubiečių, nusistačiusių prie Kastro režimą, apginklavimas.[30] JAV treniruoti Kubos sukilėliai, vadovaujami karininkų išsukarinto CŽV padalinioSpecial Activities Division, turėjo įsiveržti į Kubą ir pradėti skleisti sukilimo idėjas Kubos gyventojų tarpe, taip tikėdamiesi nuversti Fidelį Kastro. 1961 m.balandžio 17 d. Kenedis įsakė pradėti vykdyti suplanuotą įsiveržimą į Kubą. CŽV organizavo beveik 1500 JAV treniruotų ir apginkluotų Kubos tremtinių, besitikėjusių nuversti Kastro, vadintųBrigada 2506 atgabenimą į Kubos salą Kiaulių įlankos (Bahía de Cochinos) krante. Tačiau Kenedis įsakė vykdyti išsilaipinimą be JAV karinių oro pajėgų pagalbos.
Iki 1961 m.balandžio 19 d. Kubos vyriausybė paėmė nelaisvėn ar nukovė įsiveržusius kovotojus. Kenedis buvo priverstas pradėti derybas dėl 1189 likusių gyvų kovotojų paleidimo. Planas buvo nesėkmingas dėl JAV karinės vadovybės tarpusavio nesusikalbėjimo. Desantas neturėjo laivyno paramos. Po dvidešimties mėnesių Kuba paleido sugautus sukilėlius mainais už 53 milijonų JAV dolerių vertės maisto ir medikamentų siuntą. Be to, incidentas privertė Kastro būti atsargesnį, mat jis manė, kad gali būti suorganizuotas dar vienas išsilaipinimas.[31]
Kubos raketų krizė (vadinamojiKaribų krizė) prasidėjo1962 m.spalio 14 d., kaiJAV slapti oro žvalgybos lėktuvai nufotografavoKuboje statomas sovietų vidutinio nuotolio balistinių raketų paleidimo aikšteles. Nuotraukos buvo parodytos Kenedžiui1962 m.spalio 16 d. Kenedis susidūrė su dilema: jei JAV užpultų šias aikšteles, tai privestų prie branduolinio karo suSSRS, bet jei JAV nedarytų nieko, iškiltų grėsmė, kad branduoliniai ginklai galėtų būti paleisti iš labai arti. Kadangi ginklai buvo taip arti, JAV negalėtų tinkamai atsakyti į atakas (tai yra jų numušti). JAV būtų atrodžiusi pasauliui silpna savajameVakarų pusrutulyje, negalėdami apsisaugoti nuo netoli jos teritorijos esančios grėsmės.[32]
Daugelis karininkų ir Kenedžio kabineto narių spaudė jį pradėti šių raketų paleidimo aikštelių oro atakas, tačiau Kenedis įsakė pradėti didžiausios Karibų salos jūros blokadą. JAV karinių jūrų pajėgų kariniai laivai tikrino visus laivus plaukiančius į Kubą. Kenedis pradėjo vesti derybas su Sovietų Sąjunga, reikalaudamas pašalinti viską, kas buvo pradėta statyti, antraip sovietų ir Kubos žmonėms grės JAV karinio jūrų laivyno blokada. Po savaitės, Džonas Kenedis susitiko su SSRS komunistų partijos generaliniu sekretoriumiNikita Chruščiovu. Šalys pasirašė itin svarbų ilgalaikį susitarimą. Chruščiovas sutiko išgabenti visas raketas iš Kubos, jei JAV viešai prižadės niekada nepulti Kubos. JAV taip pat tyliai pašalino JAV raketas, dislokuotasTurkijoje. Po šios krizės, kuri vos neišaugo į branduolinį karą, Kenedis buvo daug atsargesnis reikaluose su SSRS.[33]
Pačioje savo prezidentavimo pradžioje Kenedis paprašėkongreso sukurtiTaikos korpusą (angl. Peace Corps). Pagal šią programą, Amerikos savanoriai padėjo neišsivysčiusioms šalims šiose srityse: švietime, žemės ūkyje, sveikatos apsaugoje ir statyboje.[34]
Iki 1961 m. pietryčių Azijoje Kenedis vykdė savo pirmtako prezidentoEizenhauerio ribotų karinių veiksmų politiką kovai su komunistų jėgomis, kurioms vadovavoHo Ši Minas. Deklaruodamas kovą sukomunizmo plitimu, Kenedis vykdė politiką, pagal kurią nestabiliai, prancūzų paskirtai pietų Vietnamo vyriausybei, buvo teikiama politinė, ekonominė ir karinė pagalba. Į minėtą sritį buvo nusiųsta 16 000 karinių patarėjų ir JAV specialiųjų pajėgų karių. Kenedžio administracija taip pat priėmė sprendimą panaudotinapalmą,defoliantus (cheminės medžiagos, jos buvo naudojamos naikinti miškams, kuriuose galėjo slėptis partizanai) ir reaktyvinius lėktuvus. JAV dalyvavimas kare palaipsniui plėtėsi iki tol, kol Lyndono Džonsono administracija karui Vietname įvedė įprastines JAV pajėgas. Kenedžio administracija didino karinę pagalbą, tačiau pietų Vietnamo kariuomenė nesugebėjo susidoroti su Vietkongo ir Vietmino pajėgomis.
Prieš 1963 m. liepą Vietname pribrendo krizė. Kenedžio administracija padėjo surengti valstybinį perversmą Pietų Vietname. Generolai nuvertė prezidentą Ngo Dinh Diemą, kuris vėliau buvo nužudytas.[35] Kenedis sankcionavo Diemo nuvertimą. Bijota, kad kaip irLaose1962 m., Diemas gali derėtis dėl neutralios vyriausybės, kurioje būtų ir komunistų, sudarymo. Tuometinis JAV valstybės sekretorius Dynas Raskas pabrėžė, kad toksneutralitetas prilygsta pasidavimui.
Kenedžio susitikimas su Vakarų Berlyno meru 1961 m. kovo mėn.
Kenedis padidino JAV kariškių skaičių Vietname nuo 800 iki 16 300. Dar ir dabar daugelis istorikų ginčijasi, ar būtų karas Vietname taip išsiplėtęs, jei Kenedis būtų baigęs pirmąją kadenciją ir būtų perrinktas antrajai. Pasak JAV gynybos sekretoriausRoberto Maknamaro, Kenedis rimtai svarstė išvesti JAV pajėgas iš Vietnamo po1964 m. rinkimų.[36] 1963 m. spalio 11 d. Kenedis pasirašė Nacionalinės apsaugos veiksmų memorandumą, kuriame oficialiai įsakė išvesti iš Vietnamo 1000 karinio personalo narių. Tačiau po Kenedžio nužudymo naujasis prezidentasLyndonas Džonsonas atšaukė šį įsakymą.
1963 m.birželio 26 d. Kenedis aplankėVakarų Berlyną ir viešai pasakė kalbą, kritikuojančiąkomunizmą. Berlyno sienos pastatymą Kenedis pateikė kaip komunizmo nesėkmės pavyzdį: „Laisvė turi daug sunkumų, demokratija yra netobula, tačiau mes niekada nestatėme sienos, kad išlaikytume savo žmones šalies viduje.“ Kalba taip pat yra žinoma dėl garsios Kenedžio ištartos frazės „Ich bin ein Berliner“ (vok. „Aš esu Berlyno pilietis“). Beveik penki šeštadaliai miesto gyventojų susirinko paklausyti prezidento kalbos.[37]
Prieš du tūkstančius metų žmonės didžiavosi sakydami „civis Romanus sum” (lot. Aš esu Romos pilietis). Šiandien laisvame pasaulyje žmonės didžiuojasi sakydami „Ich bin ein Berliner” (vok. Aš esu Berlyno pilietis). <…> Laisvė yra nedaloma, todėl kai vienas žmogus yra pavergiamas, visi žmonės yra nelaisvi. Kai visi žmonės bus laisvi, mes galime tik laukti tos dienos, kai šis miestas vėl bus sujungtas į vieną, o ši šalis ir šis didis Europos žemynas bus įjungti į taikų ir vilčių teikiantį Žemės rutulį. Kai ta diena pagaliau ateis, Vakarų Berlyno žmonės galės ramiai pasitenkinti tuo, kad jie beveik du dešimtmečius kovojo fronto linijose už taiką. Visi laisvi žmonės, nesvarbu, kur jie begyventų, yra Berlyno piliečiai, ir todėl, kaip laisvas žmogus, aš didžiuojuosi sakydamas žodžius „Ich bin ein Berliner”(vok. Aš esu Berlyno pilietis).
Išvargintas ilgalaikio branduolinio užteršimo ir branduolinių ginklų plitimo pavojaus, Kenedis paragino priimti ribotų arba dalinių branduolinių bandymų sutartį, pagal kurią būtų uždrausta daryti branduolinius bandymus žemės paviršiuje, atmosferoje ir po vandeniu, tačiau būtų leista tai daryti tik po žeme. Šią sutartį pasirašėJAV,Jungtinė Karalystė irSovietų Sąjunga.[39]
Prezidentas Kenedis važiuoja autokolonoje Airijoje 1963 m. birželio 27 d.
Savo vizitoAirijoje 1963 m. proga, prezidentas Kenedis susitiko su Airijos prezidentu ir susitarė sukurti Amerikos airių fondą. Šios organizacijos tikslas buvo puoselėti airių kilmės amerikiečių ryšius su jų protėvių žeme. Džonas Kenedis pagilino šiuos kultūrinio solidarumo ryšius priimdamas simbolinį apdovanojimą, kuriame pavaizduotas Airijos herbas. Kenedis, dėl savo airiškų šaknų, Airijoje turėjo beveik legendinį statusą. Airiai, kurie gyveno 1963 m., labai gerai prisimena didingas Kenedžio vizito akimirkas.[40] Kenedis taip pat aplankė autentišką namą netoli Niu Roso, kuriame gyveno Kenedžių karta, emigravusi į JAV. „Štai kur viskas prasidėjo…“ – sakė Kenedis.
2006 m.gruodžio 22 d. Airijos teisingumo ministerija išslaptino policijos dokumentus, kuriuose nurodoma, kad prezidento Kenedžio vizito metu buvo sulaukta trijų grasinimų mirtimi Kenedžio atžvilgiu. Nors šie grasinimai buvo melagingi, Kenedžio apsauga vizito metu buvo sustiprinta.[41].
1963 m. Kenedžio administracija parėmėIrako vyriausybės, vadovaujamos generolo Abdelo Karimo Kassemo, kuris prieš penkerius metus nuvertė provakarietišką Irako monarchiją, perversmą.CŽV padėjo naujajaiBaath partijos vyriausybei, vadovaujamai Abdulo Salamo Arifo, atsikratyti šalies kairiųjų politikų ir komunistų. Vyriausybė surengė skerdynes, per kurias, naudojantis CŽV pateiktu asmenų, įtartų esant komunistais ir kairiaisiais, sąrašu, sistemingai buvo nužudyti išsilavinę Irako gyventojai (nužudytųjų skaičius nežinomas). Šiose skerdynėse dalyvavo irSadamas Huseinas. Nužudymų aukomis tapo šimtai gydytojų, mokytojų, inžinierių, teisininkų, karininkų ir politikų.[42]
Pasak laikraščio „The New York Times“, JAV siuntė ginklus naujajam režimui. Tie ginklai vėliau buvo panaudoti prieš tuos pačius kurdų sukilėlius, remtus amerikiečių. Amerikos ir Jungtinės Karalystės naftos ir kitų sričių kompanijų, įskaitant ir „Mobil“ (naftos kompanija), „Bechtel“ (inžinerijos kompanija), „British Petroleum“ (tarptautinė naftos kompanija), verslai buvo plėtojami Irako teritorijoje.[42]
Kenedis savo vidaus politikos programą pavadino „Nauja riba“ (angl. New Frontier). Ši programa ambicingai žadėjo federalinį švietimo ir pagyvenusių žmonių sveikatos priežiūros finansavimą. Programa taip pat žadėjo valdžios įsikišimą stabdant ekonomikos recesiją (nuosmukį). Kenedis prižadėjo sustabdytirasinę diskriminaciją šalyje. 1963 m. Kenedis pateikė svarstyti mokesčių reformos įstatymą, pagal kurį būtų sumažintas gyventojų pajamų mokestis, tačiaukongresas parėmė šią reformą tik 1964 m. (jau po Kenedžio mirties). Keletas Kenedžio pasiūlytų didelių projektų susilaukė pritarimo kongrese, tačiau Kenedžio įpėdinio prezidento Džonsono valdymo laikotarpiu kongresas jau nebebalsavo už Kenedžio pasiūlymus.
Kenedis užbaigė griežtos fiskalinės (biudžeto) politikos periodą, liberalizuodamas valiutinę politiką, kad sumažinti palūkanų normas ir taip paskatintų ekonomikos augimą. Tokią politika vėliau buvo kaltinta iš dalies prisidėjus prie ekonominių problemų, kilusių XX amžiaus 8-ajame dešimtmetyje, nes didesnės valdžios išlaidos didino infliaciją. Valdant Kenedžiui primą kartą JAV istorijoje valstybės biudžetas peržengė 100 milijardų dolerių ribą. 1961 m. ir 1962 m. Kenedžio priimti biudžetai buvo pirmieji šalies ne karo metų biudžetai, nepaveikti recesijos.
Audringas valstybės sankcionuotos rasinės diskriminacijos užbaigimas buvo viena iš įtempčiausių vidinių Kenedžio eros problemų.1954 m.JAV Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad rasinėsegregacija mokyklose yra nekonstitucinė. Tačiau daugelis mokyklų, ypač pietinėse valstijoje, nepakluso tokiam Aukščiausiojo teismo sprendimui. Segregacija autobusuose, restoranuose, kino teatruose, tualetuose ir kituose viešose vietose išliko. Kenedis palaikė rasinę integraciją į visuomenę ir pilietinių teisių gerbimą. Per1960 metų prezidentinę kampaniją, Džonas skambino Koretai Skot King, įkalinto pastoriausMartino Liuterio Kingo žmonai, kas turbūt paskatino nemažaijuodaodžių JAV piliečių balsuoti už Kenedį. Džono ir Roberto Kenedžių įsikišimas turėjo įtakos tam, kad Kingas buvo išleistas iš kalėjimo anksčiau laiko.[43]1962 m. juodaodisDžeimsas Mereditas norėjo būti įtrauktas įMisisipės universiteto studentų sąrašus, tačiau to jam neleido padaryti šio universiteto baltieji studentai. Kenedis į tai atsakė nusiųsdamas 400 federalinių maršalų ir 3000 kareivių, kad garantuotų saugią Meredito studijų pradžią.
Kenedis iš pradžių manė, kad paprastų žmonių judėjimas už pilietines teises tik supykdys daugelį pietuose gyvenančių baltųjų rasės atstovų ir tik dar labiau komplikuos galimybes priimti įstatymus užtikrinančius pilietines teises, nes kongrese dominavo demokratai iš pietinių valstijų. Dėl šios priežasties Kenedis nuo pilietinių teisių judėjimų atsiribojo, kas paskatino daugelį pilietinių teisių judėjimo lyderių manyti, kad Kenedis neremia jų pastangų.
1963 m.birželio 11 d., prezidentas Kenedis įsikišo, kaiAlabamos gubernatoriusGeorge Wallace užblokavoAlabamos universiteto duris, kad du afroamerikiečiai studentai negalėtų įstoti į universitetą. Gubernatorius pasitraukė tik tada, kai atvyko federaliniai maršalai, teisingumo ministro pavaduotojas ir Alabamos nacionalinė gvardija. Tą patį vakarą Kenedis pasakė garsiąją kalbą apie piliečių teises.[44]
1961 m. Kenedis pasirašė įsakymą sukurti prezidentinę komisiją moterų teisių padėčiai tirti. Komisijos išvados atskleidė, kad moterys taip pat yra diskriminuojamos.
Reaguodama į įtarimus, kadMartinas Liuteris Kingas galėjo būti komunistas, Kenedžio administracija leidoFederaliniam Tyrimų Biurui (FTB) klausytis privačių asmenų, tarp jų ir paties Kingo, telefoninių pokalbių. Šių nepagrįstų įtarimų kaltininkas buvo ne kas kitas kaipDžonas Edgaras Huveris (FTB įkūrėjas, FTB direktorius 1935–1972 m.), kuris nekentė Martino Liuterio Kingo, ir kurį jis laikė išsišokėliu tvarkos drumstėju. Nors teisingumo ministrasRobertas Kenedis leido tik ribotą telefoninių pokalbių pasiklausymą, FTB, kaip buvo įprasta vadovaujant Huveriui, išplėtė leidimo ribas, leidžiančias jiems tirti bet kurias Kingo gyvenimo sritis, kurios jiems atrodė reikšmingos tirti – be Kenedžio žinios. Po Kenedžio mirties prezidento Džonsono administracija toliau leido klausytis Kingo telefoninių pokalbių.Kenedis taip pat pasinaudojo federalinių agentūrų pajėgomis, kad priverstų JAV Plieno korporaciją (US Steel) nekelti žaliavų kainų.[45] „The Wall Street Journal” rašė, kad JAV administracija nustatė plieno kainą jėga ir grasinimais.
Džonas Kenedis nuo pat pradžių siūlė nuodugniai peržiūrėti JAVimigracinę politiką. Toks jo siekis vėliau buvo įgyvendintas –1965 m. priimant Imigracijos ir pilietybės aktą, parengtą Kenedžio brolio senatoriausEdvardo Kenedžio. Po šio akto pasikeitė imigracijos srautai: anksčiau daugiausiai buvo imigruojama iš šiaurės ir vakarų Europos šalių, po šio akto priėmimo pagausėjo imigracija išLotynų Amerikos irAzijos. Šis įstatymas pakeitė anksčiau galiojusią tvarką, numatančią griežtą imigrantų atrinkimą. Įstatymas palengvino imigrantų šeimų susijungimą (imigrantų šeimų nariai galėjo taip pat imigruoti).[46] Kenedis norėjo išardyti tvarką, pagal kurią imigrantai buvo atrenkami atsižvelgiant į šalį, iš kurios emigruojama. Taip Kenedis laikėsi savo pilietinių teisių politikos.[47]
Kenedis siekė, kad JAV pirmautų kosminėse lenktynėse suSSRS. Kenedis dukart (1961 m. birželį ir1963 m. rudenį) kreipėsi įNikitą Chruščiovą dėl bendro darbo kosmoso tyrinėjimuose. XX a. VI dešimetyje ir VII dešimtmečio pradžioje SSRS buvo daug labiau pažengusi kosmoso technologijų srityje. 1961 m.gegužės 25 d. Kongrese Kenedis pirmą kartą pranešė apie siekį išlaipinti žmogųMėnulyje.
Visų pirma, aš manau, kad ši tauta turėtų įsipareigoti pasiekti tikslą – dar nesibaigus šiam dešimtmečiui išlaipinti žmogų Mėnulio paviršiuje ir saugiai sugrąžinti jį atgal į Žemę. Nė vienas kosminės erdvės projektas tuo laiku nebus toks įspūdingas visai žmonijai, nė vienas kosminės erdvės tyrimo projektas nebus toks svarbus kaip šis. Ir nė vienas jų nebus toks sunkiai ir brangiai įgyvendinamas kaip šis.
Nė viena tauta, kuri tikisi būti lydere, nebus paskutinėje vietoje šiose kosminėse lenktinėse. <…> Mes pasirinkome skristi į Mėnulį ne todėl, kad tai yra lengva, bet todėl, kad tai yra sunku.
'
.[49]Antrą kartą, Kenedžiui pasiūlius, SSRS lyderis Nikita Chruščiovas buvo įtikintas, kad bendras darbas yra daug naudingesnis ir kad amerikiečių kosminės technologijos sparčiai juda į priekį. JAV paleido geostacionarinį žemės palydovą, ir Kenedis paprašė kongreso patvirtinti daugiau nei 25 milijardų dolerių vertės projektą „Apollo“.
1963 m. antroje pusėje Chruščiovas sutiko pradėti tiesioginį, bendrą SSRS ir JAV darbą. Tačiau Kenedis buvo nužudytas nespėjus šalims oficialiai pasirašyti susitarimo.1969 m.liepos 20 d., praėjus beveik 6 metams po Kenedžio mirties,projektas „Apollo“ buvo įgyvendintas. Tądien JAV Mėnulio paviršiuje išlaipino žmogų.
Prezidentas Kenedis, jo žmona Žaklin ir Teksaso gubernatorius važiuoja prezidentiniu limuzinu (nuotrauka daryta prieš pat Kenedžio nužudymą).
Prezidentas Kenedis buvo nužudytasDalase,Teksaso valstijoje1963 m.lapkričio 22 d. 12:30 popiet, vizito į Teksasą metu. Į jį pataikė dvi kulkos: viena į kaklą, kita į galvą. 1 valandą popiet Džonui Kenedžiui buvo konstatuota mirtis. Kenedis mirė būdamas 46 metų amžiaus, dukart jaunesnis užDžeraldą Fordą (ilgiausiai gyvenusį JAV prezidentą). Kenedis yra jauniausias miręs JAV prezidentas.
Ly Harvis Osvaldas (Lee Harvey Oswald) buvo apkaltintas šiuo nusikaltimu, tačiau po 2 dienų Džekas Rubis nužudė pagrindinį įtariamąjį, nespėjusį atsisėsti į teisiamųjų suolą.Džekas Rubis buvo nuteistas už nužudymą, tačiau vėliau jis susirgo ir nusižudė. PrezidentasDžonsonas sukūrėVoreno komisiją, pirmininkaujamą vyriausiojo teisėjoErlo Voreno, ištirti nužudymą. Voreno komisija ir1979 m. parlamento specialioji komisija padarė išvadą, kad Osvaldas buvo prezidento žudikas, tačiau šių komisijų išvados nesugebėjo tinkamai paneigti didesnio sąmokslo tikimybės.
Dž. F. Kenedis buvo palaidotasArlingtono nacionalinėse kapinėse Virdžinijoje.[50]
Oficialus Džono Kenedžio portretas Baltuosiuose Rūmuose
Džonas Kenedis būdamas kongreso nariu susitiko su savo būsima žmonaŽaklin Buvjė. Pora susituokė1953 m.rugsėjo 12 d., praėjus metams po to, kai Kenedis buvo išrinktas senatoriumi. Pora susilaukė trijų vaikų: 1957 m. lapkričio 27 d. dukters Kerolain, 1960 m. lapkričio 25 d. sūnaus Džono Jaunesniojo[51] ir 1963 m. rugpjūčio 7 d. sūnaus Patriko (mirė po dviejų dienų).[52]
Dž. F. Kenedis su žmona buvo jaunesni lyginant su kitais prezidentais ir jų žmonomis. Jų populiarumas buvo panašesnis į popdainininkų ar kino žvaigždžių nei į politiko populiarumą. Pora darė įtaką mados srovėms, o jų nuotraukos išplito daugelyje populiarių žurnalų. Nors prezidentas Eizenhaueris leido filmuoti prezidento spaudos konferencijas, Kenedis buvo pirmasis prezidentas, paprašęs filmuoti ir tiesiogiai rodyti tokias konferencijas.[53] Žaklin Kenedi vadovavo Baltųjų rūmų restauracijos darbams, apstatė juos naujais baldais ir meno kūriniais. Pora į Baltuosiuose Rūmuose rengiamas vakarienes kvietė menininkus, rašytojus, intelektualus. Taip buvo pakeltas Amerikos menų įvaizdis.
Kenedžių šeima 1963 m.
Kenedžių šeimos gyvenimą sukrėtė keletas tragedijų.1955 m. Žaklin Kenedi patyrė persileidimą, o1956 m. pagimdė negyvą vaisių. Jų naujagimis sūnus Patrikas Buvjė Kenedis mirė1963 m. rugpjūtį. Kenedžiai turėjo du vaikus, kurie pergyveno vaikystės amžių. Viena iš esminių Kenedžių giminės ypatumų yra daugybė nesėkmių, lydėjusių visus giminės narius. Džono Kenedžio vyriausias brolis Džozefas žuvo 1944 m. Antrojo pasaulinio karo metu,[54] būdamas 29 metų amžiaus. Džonas Kenedis ir jo jaunesnysis brolis Robertas Kenedis buvo nužudyti. Kitas Kenedžio brolis Edvardas vos nežuvo lėktuvo, o vėliau ir automobilio avarijoje.
↑Kennedy John Fitzgerald (Džonas Ficdžeraldas Kenedis).Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 736-737 psl.
↑„John F. Kennedy“.whitehousehistory.org. Washington, D.C.: White House Historical Association. Nuoroda tikrinta2022-05-01.
↑Jean Edward Smith,The Defense of Berlin, Baltimore: Johns Hopkins Press, 1963;Jean Edward Smith,The Wall as Watershed, Arlington, Virginia: Institute for Defense Analysis, 1966.
