Jodliavimas (vok.Jodler –daina arba dainavimas su moduliacijomis) –alpinės kalnodaros regionų gyventojų dainavimo būdas, pagrįstas žemojo (krūtinės) ir aukštojo (galvos) registro dažnu ir staigiu kaitaliojimu. Žemuoju registru dažniausiai dainuojami balsiaia, o, aukštuoju –e, i, dėl to susidarofalcetinis garsas.
Jodliavimas – labai senas reiškinys. Pasaulio tautų senovės kultūrose jodliavimas turėjo apeiginę, komunikacinę (signalinę), vėliau įgijo estetinę paskirtį. Jodliuoja įvairios pasaulio tautos ir genčių grupės, kurios verčiasi ar kadaise vertėsimedžiokle, klajokline kalnųgyvulininkyste.Afrikojebušmenų irpigmėjų moterys jodliuoja per maginius medžioklės ir kitų ritualus.Melanezijojepapuasų irmelaneziečių jodliavimas taip pat susijęs su medžioklės apeigomis.
Tradicinis ir stilizuotas jodliavimas išplitoAustrijos,Šveicarijos,Vokietijos profesionaliojoje choro, mėgėjų pramoginėje ir saloninėje muzikoje, turizmo ir kituose versluose. Jodliavimas tapo šių šalių tautų muzikos atributu, o gabiausiems jodleriams – profesija. Jodliavimo elementų esamacountry muzikoje. Su jodliavimo vokalizacija panašumų turi archajiniai lietuvių piemenųoliavimai.
Europojeaustrų,Šveicarijos ir pietinėsBavarijosvokiečių jodliavimas atspindimatriarchatą siekiančią specifinę Alpių piemenų kultūrą. Kalniečiai jodliavimu baigia dainos posmą arba refreną, arba visą refreną jodliuoja garsažodžiaisholladi, dulje. Jodliuojatonikos ir dominantės kvintakordo, dominantės septakordo, nonakordo tonais; dažni kvartos, sekstos, decimos šuoliai. Alpiečių jodliavimas būna vienbalsis ir daugiabalsis – kanono tipo šūksnių sąšaukos. Vidutinio aukščio Alpėse jodleriai ganomų galvijų skrabalų ir skambalų fone skamba ryškiai, su aido ir kitais efektais, plačiai sklinda kalnais ir slėniais.[1]
