Javos sala (indonez.Jawa) –Sundos salyno sala, priklausantiIndonezijai. Saloje yra ir Indonezijos sostinėDžakarta. Javos sala tankiausiai apgyvendinta sala pasaulyje, joje gyvena daugiau žmonių negu kontinentinėjeAustralijoje. Saloje, turinčioje 132 000 kvadratinių kilometrų plotą, gyvena 114 milijonų gyventojų. Gyventojų tankumas 864/km².
Javos sala su satelitineMadura visuomet buvo atskirasMalajų salyno istorinis vienetas, puoselėjantis savitą kultūrą ir turintis atskiras valstybes. Kartu tai buvo ir vienas svarbiausių salyno kultūros centrų.
I tūkstantmečio pradžioje Malajų salyne pasirodžius indų pirkliams, Javoje įsikūrė pirmosios hinduistinės valstybės.
Nuo seno Javos saloje gyveno dvi atskiros tautos:sundai rytinėje dalyje irjaviečiai vakarinėje. Sundai, gyvenę arčiau Sundos sąsiaurio, kuriuo naudojosi indų pirkliai, keliaudami į Salyną, anksčiau susidūrė su jų kultūra. Todėl jie anksčiau sukūrė ir valstybes. Čia viena po kitos klestėjo hinduistinėssundų valstybės, gyvavę iki XVI a. Didžiausia jų valstybėSunda gyvavo iki pat XVI a vidurio.
Pirmojijaviečių valstybė buvoKalingga centrinėje Javoje, įkurta VII a viduryje. VIII a Kedu lygumoje radosiŠailendrų valstybė, valdoma valdovų, tituluojamųdevaradža. Būdami uolūs budistai, Šailendros valdovai pastatė daug budistinių paminklų, tarp jų irBorobudūrą. Kitos javiečių valstybės buvoMataramas,Medangas. Isjanų dinastija Medange valdė iki pat 1006 metų, kolMalajų valstybėŠrividžaja nesunaikino sostinės, laikinai užimdama Javą.
PrincasAirlangga 1019 m. suvienijo dalį Rytų Javos (netoli dabartinėsSurabajos, įkurdamasKahuripano valstybę. Vėliau prie jos prijungė Balį ir Centrinę Javą, tokiu būdu atkurdamas senąsias Medango teritorijas. Šios valstybės įpėdinė buvoKediri, siejama su didžiausiu Javos kultūros suklestėjimu. 1222 m. ją pakeitėSinghasari valstybė.
Mongolų puolimo metu, pasinaudodamas suiruteVidžaja įkūrėMadžapadhito valstybę, kuri pirmoji Malajų salyno istorijoje suvienijo didžiają dalį salyno, tapdama precedentu dabartineiIndonezijai. Ši valstybė egzistavo 1293–1500 m.
XIV a pabaigoje Madžapadhito imperija išgyveno įpėdinystės krizę, todėl jos galios silpo, o provincijos visame salyne tapo nepriklausomos. XV a. pabaigoje nusilpusioje Javoje pasirodė musulmonų pirkliai, kurie pradėjo saloje skleisti islamą. Ypač aktyvūs jie buvo šiaurinėse pakrantėse. Pirmiausia musulmonų bendruomenė sustiprėjo Demako uoste, kur įkurtasDemako sultonatas. XVI a pradžioje musulmonai įsigalėjo ir sundų gyvenamose teritorijose (Padžadžarane). Čia įkurtiBanteno irCirebono sultonatai.
1527 m. Demako sultonatas užkariavo nusilpusį Madžapadhitą, perkėlė jo regalijas į Demaką ir pasiskelbė Madžapadhito tradicijų tęsėju. 1557 m. jo laivynas drauge su Cirebono laivynu užėmė Padžadžarano uostąSunda Kelapą, kuris buvo pavadintasDžajakarta (vėliau tapoDžakarta). Iš ten buvo išvyti pirmieji portugalų pirkliai.
Musulmoniškų sultonatų pergalė Javoje paskatino daugybę hinduizmo propaguotojų bėgti iš salos, sukeldama masines javiečių ir sundų migracijas įBalį ir pietinįBorneo (ten jie sukūrėBandžarmasino valstybę).
XVI a viduryje sala galutinai padalinta tarp trijų musulmoniškų sultonatų: Demako, Banteno ir Cirebono. Du pastarieji, sukurti sundų, egzistavo iki pat XIX a., o javiečių Demako sultonatas 1568 m. žlugo. Po trumpo jį pakeitusio Padžiango sultonato (1568–1586) valdymo, įsigalėjoMataramas (to paties pavadinimo valstybė, kaip ir hinduizmo laikotarpiu). Jo sultonoAgung laikais XVII a viduryje Mataramas užvaldė visą Rytų ir Vidurio Javą, tapdamas stipriausia Malajų salyno valstybe.
