Daugumos Japonijos salų paviršiuskalnuotas, nemaža dalis turiugnikalnių. Aukščiausia Japonijos viršūnė,Fudzijamos kalnas (富士山 Fudžisan), yra ugnikalnis. Pagal gyventojų skaičių Japonijadešimta – joje gyvena apie 128 mln. gyventojų.Didysis Tokijas, kuriame yra ir patide facto Japonijos sostinė, bei kelios ją supančios prefektūros, yra didžiausiametropolinė zona pasaulyje, turinti virš 30 mln. gyventojų.
Archeologiniais tyrinėjimais nustatyta, kad žmonės Japonijos salyne gyveno dar vėlyvajamepaleolito laikotarpyje. Pirmąkart apie Japoniją trumpai užsimenamaI a.Kinijos istorijos tekstuose.
1274 m. ir 1281 m. vykusios mongolų invazijos į Japoniją buvo sėkmingai atremtos.
Manoma, kad pirmieji Japonijos gyventojai buvoainu ir malazijiečių – polineziečių protėviai, kurių dalis jūrų keliu persikėlė į Šiaurės Ameriką. Tai – vadinamiejiDžiomono žmonės (縄文人 – Džōmondžin) priklausęaustraloidinei rasei. Prasidėjus atšilimui, po paskutiniojoledynmečio, (apie 12 000 metų pr. m. e.) susikūrėDžiomono kultūra (縄文文化 – Džōmonbunka). Tai buvo pusiau sėslūs medžiotojai-rinkėjai – pirmų žinomų keramikos dirbinių gamintojai.
Apie 300 m. pr. m. e. prasidėjo dar viena invazija į salyną, greičiausiai vykusi išKorėjos ir susijusi suKočiosono valstybės ekspansija. Naujieji atsikėlėliai Japonijoje vadinamiJajojaus žmonėmis (弥生人 – Jajoidžin) ir atsinešė geležies apdirbimo bei žemdirbystės paslaptis –Jajojaus kultūrą (弥生文化 – Jajoibunka). Maišantis vietiniams gyventojams su atsikėlėliais formavosi japonų tautybė.
Šiauriniame Kiūšiū, vėliau ir pietiniame Honšiū, išplito savitos geležies amžiaus kultūros, formavosi pirmosios valstybėlės. Iškelta hipotezė, kad 167 m. apie 30 nedidelių valstybių suvienijo magė-žynėHimiko(卑弥呼). Honšiū saloje (Asukos regione) pradėjo dominuotiJamato (大和) valstybė, kurioje labiausiai garbinama buvo saulės deivėAmaterasu (japoniškai 天照大神 Amaterasu-ōmikami), iš kuriosimperatoriai kildino savo dinastiją. Pasak mitologijos, Jamato apie 660 m. pr. m. e. įkūrė legendinis imperatorius神武 天皇 – Džimmu Tennō. Pirmasis istoriškai įrodytas imperatorius yra応神天皇 (Ōdžin Tennō) Odžinas, valdęs apie 270–310 m. (kitais duomenimis – 270–300).
Rašytinė Japonijos istorija prasidėjoV-VI a., kai salose ėmė plistikinų raštas,budizmas ir kitos kinų kultūrinės tradicijos. Po 645 m.Taika reformos japonai pertvarkė valdžios struktūras pagal kinų pavyzdį.
Nuo VIII a.,Naros laikotarpiu plačiai propaguotas budizmas. Tuo metu buvo parašyti senieji Japonijos metraščiai „Kodžiki“ (古事記 – 712 m.), „Fudoki“ (風土記 – 713–740 m.) ir „Nihonšioki“ (日本書紀 arba „Nihongi“ 日本紀) (720).
794 m. sostinę perkėlus įHejano (平安京 – Heian-kiō miestą (dabartinį –Kiotą – 京都), kuris Japonijos sostine išbuvo daugiau nei tūkstantmetį, prasidėjoHeian laikotarpis (平安時代 – Heian džidai). Tuo metu imperatoriai jau buvo beveik netekę centrinės valdžios, viską kontroliavo Fudživarų klanas (藤原氏 Fudživara-ši). Šis laikotarpis dažnai vadinamas Japonijos aukso amžiumi, nes jo metu suklestėjo japonų menas, poezija ir literatūra.
Jau Heian laikotarpio antroje pusėje formavosi karių-samurajų sluoksnis, o žemės nuosavybė tapo vis mažiau priklausoma nuo centrinės valdžios – atsirado autarkiniai ūkiaišiōen(荘園). Po penkerius metus trukusioGenpei karo(源平 合戦 – Gempei kassen) tarpMinamoto (源) (Gendži 源氏) irTaira (平) (Heike – 平家 arbaHeiši – 平氏 – dar kitaip skaitoma Taira-ši) klanų, laimėjoJoritomo Minamoto (源 頼朝 – Minamoto no Joritomo), kuris tapo pirmuoju Japonijosšiogunu (jap. 将軍 šiōgun), 1185 m.Kamakuros mieste įkūręs karinę valdžią –Kamakuros šiōgunatą (jap. 鎌倉幕府 Kamakura bakufu). 1274 ir 1281 m. atmušti duYuan (元) mongolų antpuoliai. Tai – legendos apiekamikadzę („dieviškojo vėjo“ 神風) gimimas.
Nuo 1330 m. Japonija buvo visai susiskaldžiusi. Vyko nuolatiniai karai tarp dominuojančių šiogūnų klanų dėl valdžios visoje Japonijos teritorijoje.
XVI a. salas pasiekėAnglijos,Portugalijos,Nyderlandų irIspanijos prekybininkai bei misionieriai, nuo ko prasidėjo intensyvus japoniškosios ir Vakarų kultūrų keitimasis.
1600 metais šiogunasIejasu Tokugava (徳川 家康 Tokugava Iejasu) paskutiniame ir sprendžiamajame mūšyje galutinai sumušė dalinius kunigaikščius daimio (大名 Daimyō) bei kitus šiogunus ir, 1603 m. pasiskelbęs visos Japonijos šiogunu, suvienijo šalį, perkeldamas sostinę įEdo (江戸) (dabartinįTokiją).
Labai greitai Tokugavų klano šiogunai išvarė iš šalies visus katalikų misionierius, įtardami, kad šie darė didelę įtaką vietiniams didikams ir galėjo organizuoti feodalinius sukilimus. Šalyje galėjo likti tik olandų pirkliai, kurių judėjimo laisvė ir net prekybos apimtys buvo labai ribojamos. Jiems buvo leidžiama atplaukti tik į vieną Japonijos uostą –Nagasakį (長崎).
Vėliau, bijodami Kinijos invazijos, japonai dar labiau izoliavosi nuo išorinio pasaulio, šis izoliacijos periodas, apimantisEdo laikotarpį, truko du su puse amžiaus.
1853 m. Edo (Tokijo) įlankoje priešais būsimąjąJokohamą (横浜) pasirodė JAV laivynas ir privertė Japoniją atsiverti pasauliui.1867 m. atsistatydino paskutinis Tokugavųšiogunas Jošinobu Tokugava (徳川 慶喜 – Tokugava Jošinobu) ir simbolinė valdžia buvo perleista jaunamimperatoriui Meidži (明治 天皇 – Meidži-tennō). PradėtaMeidži restauracija.1868 m. prasidėjo didžiuliai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai, kurių metu modernesnių vakarų pavyzdžiu gan greitai pritaikytos valdžios struktūros, teisinė sistema bei kariuomenė.1875 m. sustiprėjusi imperija sėkmingai prijungėRiūkiū karalystę, nugalėjo Kiniją ir Rusiją (1904–1905), ir1910 metais jau kontroliavoTaivaną, pusęSachalino,Korėją.[11] Antantės bloko, kurio pusėje kovojo Japonija, pergalėpirmajame pasauliniame kare padidino šalies įtaką pasauliniu mastu ir leido jai toliau vykdytiekspancionistinę politiką1931 m. okupuojantMandžiūriją. Dėl pastarojo poelgio Japonija susilaukėTautų Sąjungos pasmerkimo, iš kurios po 2 m. išstojo. 1936 m. tarp Japonijos irNacistinės Vokietijos buvo pasirašytas Antikominterno paktas.
Po karoJaponija buvo okupuota iki1952 m., JAV kariuomenės bazės šioje šalyje yra iki šiol. JAV atsako už Japonijos neutraliteto išsaugojimą. Pokario laikotarpiu Japonija tapo pacifistine šalimi, JAV palaikoma sparčiai modernizavosi, o šaliesBVP išaugo iki antro didžiausio pasaulyje.
Formali valstybės galva –imperatorius (Tennō), kurio galios labai apribotos. PagalKonstituciją jis yra šalies ir žmonių vienybės simbolis, neturintis aukščiausiosios valdžios. Dabartinis imperatorius –Naruhito (徳仁). Didžiausią politinę galią turiMinistras Pirmininkas ir kiti įparlamentą išrinkti nariai, tuo tarpu aukščiausioji valdžia priklausojaponų liaudžiai.[12]
Įstatymų leidybos valdžia priklauso Parlamentui (Kokkai), kurį sudaro dveji rūmai: Atstovų rūmai (衆議院;Šiūgiin) iš 480 narių, piliečių renkami kas ketverius metus ar po paleidimo, ir Patarėjų rūmai (参議院;Sangiin) iš 242 narių, slaptu balsavimu[12] piliečių renkami kas šešerius metus. Teisę balsuoti turi vyresni nei 20 m. asmenys.[13] Nuo1955 m., išskyrus trumpai egzistavusiąkoalicinę vyriausybę, suformuotą iš opozicinių partijų 1993 m., Parlamente daugumą turėjo liberalkonservatyviliberalų demokratų partija.[14] Po 2009 m. rinkimų jai teko pasitraukti į opoziciją, o valdančiąja taposocialliberaliojiDemokratų partija.
Vyriausybės vadovu yra ministras pirmininkas, renkamas parlamento narių ir skiriamas imperatoriaus. Tam, kad išliktų pareigose, jis turi neprarasti Atstovų Rūmų narių pasitikėjimo. Vykdomoji valdžia priklauso ministrų kabinetui, vadovaujamam ministro pirmininko. Ministras pirmininkas taip pat yra ministrų kabineto vadovas, skiriantis ir atleidžiantis ministrus, kurių dauguma privalo būti Parlamento nariai. Dabartinis Japonijos ministras pirmininkas yraShinzō Abe.[15]
Japonijos teisinė sistema, istoriškai veikiama Kinijos teisės, visiškai savarankiškai formavosiEdo laikotarpiu (pavyzdys – 1742 m. išleistas teisynasKujikata Osadamegaki (公事方 御定書 – Kudžikata Osadamegaki). Tačiau nuo XIX a. pab. Japonijos teisinei sistemai didžiulę įtaką darė Europos (ypačPrancūzijos irVokietijos) teisė.
Pagal dabartinę konstituciją imperatorius neturi vetavimo teisės ir privalo pasirašyti visus Parlamento priimtus įstatymus.[12] Japonijos teismų sistema dalijama į keturias pakopas:Aukščiausiąjį Teismą (最高裁判所;Saikō-Saibanšo) ir tris žemesniųjų teismų lygius.[16] Svarbiausia Japonijos statutinės teisės dalis yra šešių kodeksų rinkinysRoppō.[17]
Nors tradiciškai įprasta Japoniją skirstyti į 8regionus, administratiškai šalis suskirstyta į 47prefektūras, kurių kiekvieną valdo išrinkti gubernatoriai, įstatymų leidžiamasis organas ir administracijos biurokratija. Prefektūros susiformavoXIX a. pabaigoje vietoj daugiau nei tūkstantį metų egzistavusių kitų administracinių vienetų, –žemių.
PatsTokijas suskirstytas į 23seniūnijas (東京区Tōkiō-ku), kuri kieviena turi miesto savivaldą. Dabartiniu metu šalis vykdo administracinę pertvarką sujungdama daugmiestų,miestelių irkaimų. Šia pertvarka siekiama sumažinti subperefktūrinio lygio administracinių regionų skaičių bei sumažinti administracines išlaidas.[18]
Japonijoje daug didmiesčių, atliekančių svarbų vaidmenį Japonijos kultūroje, pavelde ir ekonomikoje.
Didžiausios Japonijos salos yra keturios. Iš pietų į šiaurę:Kiūšiū (九州 – 36 554 km²),Šikoku (四国 – 18 825 km²),Honšiū (本州, didžiausia sala – 230 448 km²) irHokaidas (北海道 – 78 073 km²).
Apie 70–80 % visos Japonijos teritorijos užimamiškingi, kalnuoti,[19][20] žemdirbystei ar pramonei netinkami plotai. Tai lėmė neįprastai didelįgyventojų tankį urbanizuotose vietovėse, daugiausia įsikūrusiose prie krantų. Japonija yra vienatankiausiai apgyvendintų šalių.[21]
Japonijos salynas įsikūręs labai tektoniškai aktyvioje zonoje, vadinamojeUgnies žiedu, kur susiduria 3 tektoninės platformos. Dėl to Japoniją dažnai krečia nestiprūs požeminiai smūgiai, nereti čia irugnikalnių išsiveržimai. Destruktyvūsžemės drebėjimai, dažnai sukeliantyscunamius ištinka Japoniją keliskart metuose.[22] Pastarieji stipriausi drebėjimai šalį ištiko1995,2004 ir2011 m. Šalyje gausukarštųjų versmių, kurios išnaudojamos turizme kaip pramoga.[23]
Didžiajai daliai Japonijos teritorijos būdingasvidutinių platumų klimatas, kuris, dėl Japonijos didelio ištęstumo iš šiaurės į pietus, įvairiose Japonijos dalyse žymiai skiriasi. Pagal Japonijos geografinius bruožus galima išskirti 6 pagrindines klimato zonas:
Hokaido. Šiauriausiajai Japonijos sričiai būdingos ilgos, šaltos žiemos ir trumpos pakankamai vėsios vasaros. Dideliu kritulių kiekiu teritorija nepasižymi, tačiau žiemą čia dažnai pasitaiko sniego klodų.
Japonijos jūros. Vakariniame Honšiū krante šiaurės vakarų vėjas žiemos metu atneša daug sniego. Vasaros čia kiek vėsesnės nei Ramiojo vandenyno zonoje, tačiau neįprastų karščių pasitaiko dažnai dėl vyraujančio vėjofeno.
Ramiojo vandenyno. Rytų krantui būdingos šaltokos žiemos su nedaug sniego ir drėgnos bei karštos vasaros dėl pietrytinio sezoninio vėjo.
Riūkiū salų. Riūkiū saloms būdingassubtropinis klimatas – karštos vasaros, šiltos žiemos, labai daug kritulių, ypač lietingojo sezono metu. Čia dažnai kylataifūnų.
Lietingasis sezonas prasideda gegužės pradžioje Okinavoje. Didžiojoje Honšiū dalyje jis prasideda prieš birželio vidurį ir tęsiasi apie 6 savaites. Vasaros pabaigoje ir rudens pradžioje kylantis uraganai neretai atneša liūtis. Šiaurinėje Hokaido saloje lietingasis sezonas prasideda tik liepos gale.
Vyriausybės pagalba, darbo drausmė, aukštų technologijų įvaldymas ir palyginti mažos išlaidos ginklavimuisi leido Japonijai tapti viena stipriausių pasaulio ekonominių jėgų.
2005 m. pusė energijos Japonijoje gauta išnaftos, penktadalis išakmens anglių ir 14 % išgamtinių dujų.[32] Branduolinėse jėgainėse pagaminama ketvirtadalis visos elektros Japonijoje.[33]
Japonija yra išleidusi daug lėšų kelių tiesimui.[34] Išasfaltuoti keliai iš viso sudaro 1,2 mln. km[35] ir sudaro didžiausią transportavimo sektorių.[36] Japonijoje yra kairės pusės eismas. Vientisas įvairių kelių tinklas, jungiantis didžiuosius miestus, yra kontroliuojamasmuitą renkančių įmonių. Lengvieji automobiliai, tiek nauji, tiek panaudoti, yra nebrangūs, tačiau jų nuosavybės mokesčiai ir kuro apmokestinimas skatina produktyvų energijos vartojimą. Tik 50 % atstumo nukeliaujama automobiliais, o tai rodo žemiausią automobilių vartoseną iš visųG8 šalių.[37]
2004 m. visų išasfaltuotų kelių bendras ilgis buvo 1,2 mln. km., visų geležinkelių – 23 577 km.
Japonijoje gyvena apie 126,8 mln. gyventojų. Japonijos visuomenė yra gana lingvistiškai ir kultūriškai homogeniška, su nedideliu užsieniečių skaičiumi šalyje.
2008 m. duomenimis šalyje 98,26 % gyventojų sudarėjaponai, 0,51 % –kinai, 0,46 % –korėjiečiai.[38] Pastaruoju metu didėja imigracija iš Artimųjų Rytų ir Pietryčių Azijos.
Miestuose gyvena daugiau nei 82 % gyventojų, virš 26 % – Tokijuje. Dauguma gyventojų susitelkę rytinėje šalies dalyje, kurioje yra įsikūrę beveik visi didžiausi miestai.
Statistikos duomenimis, 95 % gyventojų išpažįstašintoizmą irbudizmą, 0,8 % –krikščionybę, 4 % – kitas religijas.
Apie 99 % visų šalies gyventojųjaponų kalba yra gimtoji.[39] Taiagliutinacinė kalba, kurioje ypatingai skiriasi formali ir neformali kalba. Pagal Japonų kalbos žodynąShinsen-kokugojiten, kiniškos kilmės žodžiai sudaro 49,1 % visų žodžių žodyne, vietiniai žodžiai sudaro 33,8 % ir kiti pasiskolintieji žodžiai – 8.8 %.[40] Kaip rašto sistema vartojamikandži (kiniški hieroglifai) irkana (skiemeninė abėcėlė, sukurta remiantis kiniškais hieroglifais), naudojamiarabiški skaitmenys.Riūkiū kalbos, taip pat priklausančiosjaponų kalbų šeimai yra vartojamosOkinavoje, tačiau dabar šiomis kalbomis šnekančių tėra apie 900 000.Ainu kalba yra mirštanti, ją kaip gimtąją kalbą temoka keli senyvo amžiaushokaidiečiai.
Pradinės, vidurinės mokyklos ir universitetai Japonijai, kaipMeidži restauracijos rezultatas, buvo pristatyti1872 m.[41] Nuo1947 m. privalomąjį Japonijos švietimą sudaro 9 klasės (shōgaku irchūgaku). Beveik visi vaikai po to tęsia dar 3 metus trunkančius mokslus aukštesniojoje mokykloje (kōkō) ir, pasakŠvietimo, kultūros, sporto, mokslo ir technologijų ministerijos, apie 75,9 % baigusiųjų mokyklą tęsia studijas universitetuose, kolegijose, profesinėse mokyklose ar kitose povidurinio lavinimo įstaigose.[42] Prestižiškiausiais Japonijos universitetais laikomiTokijo universitetas irKioto universitetas.[43]OECD atlikto penkiolikmečių erudicijos tyrimų duomenimis Japonija buvo šešta pasaulyje.[44]
Japonijos kultūra formavosi gana izoliuotoje teritorijoje, neišvengiamai patyrusi ir daug įtakos iš užsienio: į japoniškąjį substratą buvo introdukuojami korėjietiški, kiniški, vėliau vakarietiški elementai, ilgainiui suformavę savitą darinį.
Pagrindinė Japonijos religija –šintoizmas („dievų kelias“) – dievo kūrėjo Idzanagio vyriausiosios dukters, saulės deivės Amaterasu kultas. Jam įtakos turėjo senųjų Japonijos gyventojų tikėjimai, budizmas irKonfucijaus filosofija.
Ankstyviausiais Japonijos literatūros kūriniais laikomos dvi istorinės knygos,Kojiki irNihon Shoki bei VIII a. poezijos knygaMan'yōshū (万葉集 – Man’jōšiū), visos parašytos kiniškais hieroglifais.[46] AnkstyvuojuHeian laikotarpiu kaip fonogramos buvo sukurta transkripcijos sistema, vadinamakana (hiragana irkatakana).Pasaka apie bambukų kirtėją laikoma seniausia prozine knyga japonų kalba.[47]
Japonijoje vyraujančios kulinarinės tradicijos dalijasi daug panašumų su kitomis Tolimųjų Rytų šalių tradicijomis, nors turi ir daug išskirtinumų, kurios daro šią kulinarijos sistemą garsią visame pasaulyje. Viena japonų virtuvės specifikų, lyginant su kitomis regiono virtuvėmis, yra tai, kad čia vartojama palyginti mažai mėsos. To priežastis – šalyje gyvulininkystė nebuvo paplitusi, o dėl budistinių priesaikųEdo laikotarpiu mėsa praktiškai buvo uždrausta. Vietoj to, Japonijos virtuvėje yra labai didelis jūros produktų vartojimas. Žuvis ir kitos jūrų gėrybės gali būti valgomos žalios, keptos, virtos, virtos riebaluose, džiovintos.
Kaip ir kitose Tolimųjų Rytų šalyse, Japonijoje yra priimta valgyti medinėmisvalgomosiomis lazdelėmis (箸), kurios į Japoniją atkeliavo iš Kinijos. Iš pat pradžių jomis naudojosi tik kilmingieji, tačiau netrukus jos tapo eilinių žmonių valgymo įrankiu. Japonijos, o kartu ir jos virtuvės, ėjimas individualumo link išryškėjo IX a. perTang dinastijos nuosmukį.
Japonijos populiarioji kultūra yra viena iš labiausiai paplitusių ir įtakingiausių populiariųjų kultūrų visame pasaulyje.[48][49][50][51]
Japonijos populiariojoje kultūroje atsispindi ir praeities tradicijos. Sujungus tradicinę medžio graviūrą ir Vakarų meną, atsirado visame pasaulyje išpopuliarėjusiosmanga iranime.[52][53][54][55]Vakarų muzika, pristatyta XIX a., yra itin svarbi moderniosios kultūros dalis. Pokario Japoniją stipriai veikė modernioji Europos ir Amerikos muzika, kol galop susiformavoJ-pop (japoniška pop muzika).[56]
Šalyje labai populiarūs įvairūs televizijos šou, ypač komedinio pobūdžio, jais domimasi ir užsienio šalyse. Taip daugelyje valstybių išplito Japonijoje atsiradusių „Takeši pilies“ ar „Skylė sienoje“ analogų.
Dėl labai gerai išvystytų moderniųjų technologijų pramonės šalis garsėja ir kompiuterinėmis konsolėmis ir žaidimais. Japonijoje pagamintos žaidimų konsolės kaipPlaystation jau yra populiarios nuodevintojo dešimtmečio.[57]
Tradiciškaisumo (相撲 – sumō) yra laikomanacionaline Japonijos sporto šaka.Kovos menai, tokie kaipdziudo (柔術 – džiūdžiucu),karate (空手 道 – karate-dō) irkendo (剣道 – kendō), taip pat yra labai paplitę šalyje. PoMeidži restauracijos į Japoniją suplūdo daug vakarietiškų sporto šakų, įsiskverbusių į Japonijos švietimo sistemą.[58]
↑Nagata, Yoichi and Holway, John B. (1995). „Japanese Baseball“. Rinkinyje: Pete Palmer (red.).Total Baseball (fourth leid.). Niujorkas: Viking Press. p. 547.{{cite book}}: CS1 priežiūra: keli vardai: autorių sąrašas (nuoroda)
.svg)
.svg)
