Japonų kalba (日本語,[nihoŋɡo]) – šnekamoji ir rašytinė kalba, daugiausia vartojamaJaponijoje. Šia kalba kaip gimtąja šneka apie 130 mln. pasaulio gyventojų.[4] Priklauso japonų kalbų (arba japonų-riūkiūjiečių) kalbų šeimai. Kai kurie lingvistai bando japonų kalbą priskirti didesnei kalbų šeimai, grupuojant sukorėjiečių,ainų iraustroazinėmis kalbomis įAltajaus kalbų šeimą, bet kol kas jokie ryšiai su kitomis kalbų šeimomis nėra įrodyti.[5] Taiagliutinacinė kalba, joje vyrauja didelis skirtumas tarp pagarbios, formalios ir neformalios kalbos, ypač pasireiškiantis kaitant veiksmažodžius. Garsų įvairovė japonų kalboje yra ganėtinai skurdi, tačiau kalba turi leksiškai skirtingų muzikinių kirčių sistemą, kuri yra labai įvairi skirtingose japonų kalbos tarmėse.[6]
Japonų kalbos rašto sistema sudaryta iš trijų skirtingų rašto sistemų derinio:kinų hieroglifų, vadinamųkandži (漢字/かんじ) ir dviejųskiemeninių rašto sistemų, vadinamųhiragana (平仮名 / ひらがな) irkatakana (片仮名 / カタカナ). Pažymėtina, kad tarp žodžių nedaromi tarpai. Yra keletas galimų japonų rašto transkripcijos įlotynų abėcėlę –romadži (ローマ字) – variantų. Viena iš jų dažnai vartojama ir kai kurių kompanijų logotipuose, reklamose, tarptautiniuose japonų dokumentuose, vadovėliuose ir pan. Lietuviškame tekste perrašant japoniškus asmenvardžius ir vietovardžius, taikoma speciali perraša lietuvių kalbai[7]. Vakarų stiliausarabiški skaitmenys dažniausiai vartojami skaičiams, nors tebėra paplitusios dvi tradicinės skaičių sistemos: iš kinų kalbos pasiskolinti sujaponinti ir senieji japoniški skaitmenys.
Pirmi išsamūs tekstai japonų kalba fiskuojami VIII a., nors dar III a. kiniškuose dokumentuose yra minimi keli japoniški žodžiai. Nuo to laiko japonų kalbos žodyną stipriai veikė įvairūsskoliniai iš kitų kalbų.Heiano laikotarpiu daugybė žodžių buvo pasiskolinti iškinų kalbos ar buvo sukurti sekant kiniškų žodžių modelių pavyzdžiu, taip pat paveikiantsenovės japonų kalbos fonologiją. Vėlyvosios vidurinės japonų kalbos laikotarpiu (1185–1600) kalba ėmė panašėti į dabartinę japonų kalbą; joje pirmąkart atsirado skolinių iš Europos kalbų, tokių kaipportugalų. Kartu su perkelta sostine iš Kioto įEdo (dabartinisTokijas) standartinės tarmės statusą ankstyvosios moderniosios japonų kalbos periodu (XVII a.-XIX a. vid.) išKansajo tarmės perėmėTokijo tarmė. Po 1853 m., Japonijai baigussakoku laikotarpį, kalboje laipsniškai ėmėsi rastis daugybė naujų skolinių išindoeuropiečių kalbų, ypačanglų.
Japonų kalba šneka apie 130 mln. žmonių, o tai sudaro kiek mažiau nei 2% pasaulio gyventojų. Nors japonų kalba daugiausia vartojama tik Japonijoje, ji buvo, o kai kur ir tebėra paplitusi už Japonijos ribų. Be Japonijos, taip pat vartojamaHavajuose, kur apie 5 % gyventojų moka japonų kalbą, ir pagrindinėjeJAV dalyje,Pietų Amerikoje (daugiausiaBrazilijoje, kur veikia didelė emigrantų iš Japonijos bendruomenė). Japonų kalbos paplitimas pasaulyje susijęs su trimis didelėmisemigracijos bangomis iš Japonijos nuoXIX a. pabaigos ikiXX a. vidurio. Kai Japonija buvo okupavusiKorėją,Taivaną, dalįžemyninės Kinijos,Filipinus ir įvairias salas Ramiajame vandenyne ikiAntrojo pasaulinio karo pabaigos,[8] vietiniai okupuotų žemių gyventojai buvo verčiami mokytis japonų kalbos. Todėl daugelis žmonių tose šalyse geba šnekėti tiek vietine kalba, tiek japonų. Manoma, kad japonų kalbos pasaulyje mokosi keli milijonai žmonių.
Vertinant 10 milijonų lankomiausių pasaulio svetainių internete japonų kalba parašyti2022 m.sausio 31 d. sudarė 1,9 % visų interneto puslapių (8 vieta po anglų, rusų, turkų, ispanų, persų, prancūzų ir vokiečių kalbų).[9]
Japonų kalba yra faktinė oficiali kalbaJaponijoje irAngaur saloje, esančiojePalau. Taip pat yra nustatyta standartinės kalbos forma:hyōjungo (標準語, standartinė japonų kalba) arbakyōtsūgo (共通語, bendra kalba), tuo tarpu šie abu terminai reiškia beveik tą patį. Japonų kalba buvo sunorminta poMeidži restauracijos, tam pagrindą davėTokijuje vartota kalbos forma.Hyōjungo mokoma mokyklose, vartojama televizijoje ir oficialiuose pašnekesiuose, pačiame šiame straipsnyje yra rašoma apie šią formą.
Anksčiau, standartine buvusi rašomoji japonų kalba (文語,bungo) skyrėsi nuo šnekamosios kalbos (口語,kogo). Abiejose sistemose buvo skirtumų tarp gramatikos taisyklių ir keletas pakitimų žodyne.Bungo buvo labiausiai paplitusi Japonų kalbos užrašymo sistema iki maždaug1900 m., kuometkogo įtaka palaipsniui išaugo. Nuo to laiko iki pat1940-ųjų buvo vartojamos abi šios japonų kalbos rašomosios sistemos.Bungo vis dar tebėra aktuali kai kuriems istorikams, literatūros mokslininkams ir teisininkams (daug Japonijos įstatymų, išlikusių poAntrojo pasaulinio karo yra parašyti būtent šia kalba).
Japonijoje paplitę daugybė tarmių. Tam įtakos turėjo didelis laiko tarpas nuoJaponijos archipelago apgyvendinimo, kalnuota salos vietovė ir ilga tiek vidinės, tiek išorinės Japonijos izoliacijos istorija. Tarmės pagal tipologiją skiriasitono kirčiais, linksniuojamosmorfologijos, leksikos ir dalelyčių vartojimu.
Labiausiai skiriasi Tokijo tipo (東京式,Tōkyō-shiki) ir Kioto-Osakos tipo (京阪式,Keihan-shiki) tarmės (pastarosios paplitusios centriniame regione), taip pat prie pagrindinių tarmių grupių priskiriama ir trečioji - Kiūšiū tipo tarmių grupė. Kiekvienas tipas dar skirstomas pagal tai, kurioje Japonijos dalyje paplitęs. Paskutinė tarmių kategorija kilusi iš rytiniosenosios japonų kalbos dialekto ir paplitusiHačiodžimoje ir keliose aplinkinėse salose (Hačidžio tarmės atvejis).
Riūkiū kalbos, vartojamosOkinavos prefektūroje irAmamio salose, yra pakankamai skirtingos, kad jas būtų galima priskirti atskiraijaponų kalbų šakai — jos ne tik nėra suprantamos japonų, bet ir Riūkiū kalbomis kalbantieji nesuprastų japonų kalbos dėl jos skirtingumo. Nepaisant to, daugelis Japonijos gyventojų Riūkiū kalbas laiko japonų kalbos tarmėmis.
Japonų kalboje yra penki trumpiejibalsiai:a, i, u, e, o, savo kokybe (išskyrusu) panašūs į atitinkamus ilguosius-įtemptuosiuslietuvių kalbos balsius. Balsiou,tarptautinėje fonetinėje transkripcijoje paprastai žymimo ženklu [ɯ], eilė ir pakilimas panašūs į lietuvių kalbos ilgojo [uː], tačiau japonų kalboje suapvalinant lūpas jos neatkišamos į priekį, ir priartinami tik jų išoriniai, o ne vidiniai paviršiai.
Visi jie gali būti pailginami, t. y. dvigubinami, o jų eilė ir pakilimas lieka tokie patys. Tokiu atvejutransliteruojant vienaromadži sistema virš balsio rašomas brūkšnelis (ā, ī, ū, ē, ō), kita – balsė dvigubinama, po jos įterpiama raidėu (rečiauo arbah) arbai, t. y.aa, ii, uu, ei, ou.
Priebalsių yra: 8 pagrindiniai (k, s, t, n, h, m, r, w), 1 pusbalsisj, bei 5 išvestiniai (g, z (tariamasafrikata dz),d, b, p).
Japonų kalbai būdingi panašūs palatalizacijos reiškiniai kaip ir lietuvių kalbai. Minkštieji priebalsiai gali būti tariami prieš bet kurį balsį, išskyruse. Transkribuojant lietuviška romadži sistema, tarp priebalsio ir balsio įterpiamas minkštumo ženklasi (nia,hio,riu), Hepberno romadži – minkštumo ženklasy (nya,hyo,ryu). Prieš balsįi papildomo minkštumo ženklo nereikia. Kai kurie suminkštėję priebalsiai visada virsta palatalizuotais alofonais:
s prieši virsta minkštuojuš, kaip žodžiuosešintoizmas,šiogunas, oz prieši virsta minkštąjaafrikatadž, kaip žodyjenindžia;
t prieši virsta minštuojuč, kaip žodyjehitači, od prieši virsta minkštuojudž (pasitaiko retai).
Kai kurie priebalsiai virsta alofonais priešu:
t virstac, kaip žodyjefudžicu, od priešu virstadz (pasitaiko rečiau, kaip žodyjehidzuke, „data“);
Japonų kalbosskiemuo gali būti arba atviras, arba baigtis liežuvėliniun. Ši savybė rodo stiprias sąsajas suaustroneziečių kalbomis. Tuo ši kalba gerokai skiriasi nuokorėjiečių, kurios skiemuo dažnai būna uždaras, o baigiamųjų balsių rūšių yra žymiai daugiau. Japonų kalba neturitonų, bet turi muzikinį kirtį. Tokia fonetinė sistema sudaro japonams nemažų sunkumų mokantis užsienio kalbų, kurios dažnai pasižymi gerokai sudėtingesniais ir įvairesniais garsais. Pagrindinės problemos yra kai kurių priebalsių (pvz.,l), garsų junginių (pvz.,tu, kietasisša ir daugybė kitų), taip pat uždaro skiemens nebuvimu. Plačiau, žr.katakana.
Taigen neturi galūnių kaitos, skirtingai nei, pvz., lietuvių kalbos daiktavardžio kaitymas, tačiau jų tarpusavio ryšį ir ryšį suyogen nustato gausybė pagalbinių kalbos dalių, prijungiamų prie žodžio galo. Šiuo atžvilgiu japonų kalba yra labai panaši į korėjiečių. Pagalbinės kalbos dalys nurodo linksnį, kitas kategorijas.
Jogen yra daugiausia įvairių formų galinčios įgyti kalbos dalys. Jos turilaikus,nuosakas, tačiau neturiasmens kategorijos. Kaitoma specialiomis priesagomis, taip pat keičiant galūnę, o kartais ir žodžio šaknį.
Toliau pateikiami žodžių 読むyomu (skaityti), 食べるtaberu (valgyti), 悪いwarui (blogas) pavyzdžiai parodo, kaip gali kistiyogen galūnės, galinčios įgyti 7 pagrindines formas:
A forma:yoma-, tabe-, waruku- (savarankiškai nevartojama)
I forma:yomi-, tabe-, waruku- (jungiamoji forma)
U forma:yomu, taberu, warui (esamojo laiko forma, pateikiama žodynuose)
E forma:yome, tabe(re), waruke(re) (liepiamoji arba sąlyginė forma)
O forma:yomō, tabeyō, warukarō (raginimo arba galimumo forma)
TE forma:yonde, tabete, warukute (būtojo laiko dalyvio forma)
TA forma:yonda, tabeta, warukatta (būtojo laiko forma)
Japonų kalboje egzistuoja daugybė priesagų, kurios suteikia veiksmažodžiui arba būdvardžiui įvairių laikų ir nuosakų reikšmes. Jos jungiamos prie nustatytos galūninės formos.
Žodžių tvarka sakinyje yra gana griežta. Pagrindinė taisyklė –veiksnys eina visada sakinio pradžioje, otarinys – sakinio gale. Visos kitos sakinio dalys išsidėsto tarp jų, o norimoji pabrėžti sakinio dalis eina arčiau tarinio. Paprasto japonų kalbos sakinio sandara grindžiamatemos irremos santykiu: pradedant naują mintį, iš pradžių pasakoma sakinio tema, užbaigiama dalelyte は (tariamawa), po kurios, taikant minėtą struktūrą, išdėstomas ją apibūdinantis sakinys.
Skirtingai nei daugelis vakarų kalbų, japonų kalbos gramatikoje išskirtinas dėmesys skiriamas pagarbos išreiškimui.
Daugiausia tam įtakos turi socialinė nelygybė japonųvisuomenėje, kurią apsprendžia daugybė faktorių, tokių kaip darbas, amžius, patirtis ar net psichologinė būsena. Žemesnio rango kalbantysis turi vartoti pagarbesnę japonų kalbą, tuo tarpu aukštesniojo rango kalbantysis, bendraudamas su žemesniuoju rangu, gali vartoti ir paprastesnę kalbą. Pagarbi japonų kalba vartojama ir bendraujant nepažįstamiems žmonėms.
Japonijos salyne tėra trys vietinės kalbos: japonų kalba,ainų kalba Hokaide irRiūkiū kalbos (Okinavoje). Japonų ir Riūkiū kalbos kartu priskiriamosjaponų kalbų šeimai, o neretai Japonijoje traktuojamos ir kaip viena kalba, Riūkiū kalbas laikant japonų kalbostarmėmis.[10] O ryšiai su visiškai skirtinga ainų kalba nėra įrodyti, kaip ir su kitomis kalbų šeimomis. Visgi kalbininkai yra pastebėję tam tikrų sąsajų su kitomis pasaulio kalbomis, kas galėtų rodyti labai tolimus giminystės ryšius.
Manoma, kad senieji Japonijos gyventojai, kūręDžiomono kultūrą, ir kurių tiesioginiai palikuonys yraainu, sudarė pirminį japonų tautos substratą.
Tam tikri kalbos bruožai, ypač fonetinė struktūra, rodo ir stiprią įtaką išaustroneziečių (malajų – polineziečių) kalbų. Gali būti, kad ta įtaka nuo senovės buvo perduodama prekybiniais keliais, vykstant didžiajaipolineziečių migracijai.
Ryškiausiai jaučiama įtaka yra išKorėjos, o netiesiogiai ir išUralo-Altajaus kalbų (pvz.:mongolų, labiau nutolusiųvengrų, tiurkų kalbos,estų irsuomių kalbų). Spėjama, kadJajoi laikotarpio pradžioje į Japoniją vyko didelė tautų migracija iš Korėjos pusiasalio, kurios metu šalyje introdukuotasryžių auginimas, o tautiniu aspektu senieji salų gyventojai buvo išstumti arba asimiliuoti daug karingesnių atsikėlėlių. Tokiu būdu japonų tauta ir kalba susiformavo senajam substratui maišantis su naujuoju, giminingukorėjiečių kalbai. Taip susiformavo išskirtinė japonų kalba, tačiau jos panašumai su korėjiečių kalba yra akivaizdūs.
Japonų salyne susiformavęs japonų kalbos substratas (leksika,gramatika,fonetika) susidarė veikiant aukščiau minėtoms įtakoms. Tačiau nuoV a. leksika buvo labai stipriai veikiama irkinų kalbos, iš kurios ėjo daugybė naujų skolinių, susijusių su kinų civilizacijos mokslo, filosofijos, technologiniais pasiekimais. Šis procesas, primenantislotynų-graikų kalbų skolinių paplitimąEuropos kalbose, vyko visoje Rytų Azijoje (Japonijoje,Korėjoje,Vietname), ir įvardijamas kaipHanzi kultūros arealas. Tie skoliniai į minėtas kalbas buvo perduodami drauge sukinų raštu (Hanzi), ir jie šiuo metu sudaro daugiau nei pusę bendrosios leksinės vietinių kalbų aibės. Japonų raštas gali būti laikomaskinų rašto atšaka, kadangi vartoja V a. į šalį atėjusias kiniškasideogramashanzi (japoniškas tarimas:kandži), kurias papildo dviem skiemeninėmis abėcėlėmis,hiragana irkatakana, bendrai vadinamomiskana. Šie skiemenynai evoliucionavo iš ideogramųX a. Skirtumas tarp jų yra tiek vizualinis, tiek funkcinis:hiragana rašomos kaitomosios žodžių dalys, priešdėliai ir priesagos, dalelytės, polinksniai, kiti smulkesni gramatiniai vienetai, taip pat kai kurie žodžiai.Katakana rašomi skoliniai iš užsienio, išskyrus kinų, kalbų. Japonų rašte tarpusavyje gana sudėtingai sąveikaujakandži,hiragana irkatakana, taip pat ir vieno ženklo daugialypiai tarimai, matkanji dažniausiai tariami bent dviem būdais: kinišku tarimu, adaptuotu japonų fonetikai (on-yomi) ir japonišku (kun-yomi). Junginiuose ideogramos tariamos pirmuoju būdu, kaip savarankiški žodžiai – antruoju.
Pagal žodyno kilmę japonų kalboje išskiriamos trys pagrindinės kategorijos:jamato kotoba (大和言葉), dar žinoma kaipvago (和語),kango (漢語) irgairaigo (外来語).[11]Jamato kotoba, moksliškai vadinamavago — grynieji, japoniškos kilmės žodžiai. Tuo tarpukango vadinami pasiskolinti iškinų kalbos ar sekant kiniškų žodžių modelių pavyzdžiu sukurti žodžiai.Japonijoje gausu iš anglų kalbos pasiskolintų žodžių, tačiau dažnai jų skambesys yra kardinaliai pakeičiamas ir pritaikomas prie japonų kalbos. Anot 2001 m. išleisto Naujausiojo japonų kalbos žodyno (jap. 新選国語辞典 =šinsen kokugo džiten),kango sudaro 49,1%,vago sudaro 33,8%, ogairaigo (外来語) sudaro 8,8% japonų kalbos žodžių. Dar 8,3% yra vadinamiejikonšiugo (混種語), žodžiai, kurių etimologijoje yra daugiau nei vienos kalbos elementų, t. y., vadinamieji hibridiniai žodžiai.[12] Nežymi dalis skolinių yra atėjusi išainų kalbos — tarp žymesnių paminėtini tokie žodžiai, kaiptonakai (elnias),rakko (jūrinė ūdra) iršišiamo (stintenėlė).
Japonijos kultūros išpopuliarėjimas pasaulyje taip pat sukūrė (t. y., paskolino) naujų žodžių užsienio kalboms, įskaitant lietuvių kalbai. Patys pirmieji skoliniai į lietuvių kalbą atėjo per rusų kalba, todėl nevisad geriausiai atliepia japonišką fonetiką (pvz.,Hirosima,dziudo,nindzė). Kiti paplitę japonų kilmės žodžiai —cunamis,haiku,kamikadzė,karaokė,karatė,origami,rikša,samurajus,sudoku,sumo,sušis,taifūnas ir kiti.
Japonijos vyriausybė ruošia standartizuotus egzaminus japonų kalbos žinių lygiui įvertinti, iš kurių žymiausias —Japonų kalbos gebėjimų testas (JKGT, geriausiai žinomas angliška santrumpa JLPT), kurį sudaro penki lygiai ir kuris organizuojamas dukart metuose. 2025 metais JKGT egzaminas pirmą kartą organizuojamas Lietuvoje[14]
2011 m. surašymo duomenimis, mokančių japoniškai Lietuvoje skaičius buvo 732 asmenys (0,02% visų gyventojų), daugiau nei bet kuria kita Rytų Azijos kalba.
