Džeimsas Monro (angl.James Monroe;1758 m.balandžio 28 d. –1831 m.liepos 4 d.) – teisininkas,5-asisJungtinių Amerikos Valstijųprezidentas (1817–1825). Monro buvo paskutinis išJAV Tėvų-įkūrėjų tapęs JAV prezidentu.[1]
Dž. Monro gimė škotų kilmės plantatoriaus šeimoje miškingoje Monroe Hall vietovėje šiaurės rytųVirdžinijoje. Baigęs vietos mokyklą,1774 m. įstojo į Viljamsburgo kolegiją, tačiau kitų metų pavasarį metė kolegiją ir savanoriu prisijungė prieKontinentinės armijos, kovojusios suJungtinės Karalystės daliniaisJAV nepriklausomybės kare. 1780–1783 m., valdantTomui Džefersonui, Monro studijavo teisę. Po studijų jis dirboKontinentiniame kongrese. Būdamasantifederalistų delegatu Virdžinijos konvencijoje, kuri svarstėJAV Konstitucijos ratifikaciją, Monro prieštaravo ratifikavimui, teigdamas, kad konstitucija suteikė per daug galių centrinei valdžiai. Nepaisant to, Monro aktyviai prisidėjo prie naujos valdžios kūrimo ir1790 m. buvo išrinktas įSenatą, kuriame dirbdamas jis prisijungė prieDžefersono Demokratų-respublikonų partijos. Vykdomosios valdžios patirties Monro įgijo dirbdamasVirdžinijos gubernatoriumi. Monro išpopuliarėjo, kai1803 m., būdamas diplomatuPrancūzijoje derėjosi dėlLuizianos įsigijimo. Nuo 1803 m. trejus metus dirbo JAV ambasadoriumi Jungtinėje Karalystėje.1812 metų karo metu, valdant prezidentuiDžeimsui Medisonui jis užėmė svarbiusJAV valstybės sekretoriaus ir karo sekretoriaus postus.
Sulaukęs mažai pasipriešinimo iš suskilusiosfederalistų partijos,1816 m. Monro buvo lengvai išrinktas prezidentu, surinkęs 80 procentų rinkikų kolegijos balsų. Prezidento pareigose Dž. Monro siekė sumažinti įtampą tarp partijų ir pradėjo kelionę po šalį. Kilus nacionalizmo bangai, jis buvo visur sutiktas šiltai. Dž. Monro beveik vienbalsiai buvo perrinktas antrajai kadencijai. Svarbūs jo prezidentavimo bruožai: „Gerų jausmų era” – istoriniu JAV periodu, kai vyravo santykinai maža partijų konkurencija – o vėliau ir1819 metų panika bei aršūs visuotiniai debatai dėlMisūrio teritorijos priėmimo įSąjungą. 1820 m. per šalį nuvilnijo nesutarimai dėl Misūrio teritorijos prijungimo.1822 m. JAV pripažino naujų Lotynų Amerikos valstybių suverenitetą. Džeimsas Monro geriausiai žinomas dėl1823 m. suformuluotos vadinamosiosMonro doktrinos, pagal kurią JAV paskelbė, netoleruosianti tolimesnės Europos valstybių intervencijosAmerikos žemyne. Monro doktrina buvo paskelbta, nerimaujant, kad nepriklausomomis valstybėmis tapusias buvusiasIspanijos kolonijas gali užimti kuri nors to meto Europos valstybė. Monro doktrina daugiau nei šimtui metų tapo viena reikšmingiausių JAV užsienio politikos gairių.[2] Po to, kai1825 m. Monro išėjo į pensiją, jį pradėjo kamuoti finansiniai sunkumai. Džeimsas Monro mirė1831 m.liepos 4 d. Niujorke.
- ↑Harlow Unger,James Monroe: The Last Founding Father (2009).
- ↑Monroe James (Džeimsas Monro).Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 436 psl.
