Jajoi kultūros laikotarpis (弥生時代Yayoi jidai) –Japonijosgeležies amžiaus laikotarpis, tradiciškai trukęs nuo III a. pr. m. e. iki III m. e. a.[1] Kultūra pavadinta pagalTokijo seniūnijosBunkijo rajonąJajoją, kur archeologai pirmąkart rado tam laikotarpiui būdingus radinius. Jajoi kultūrai būdingi geležiniai ir bronziniai įrankiai, ginklai bei papuošalai, paplinta audimas ir užliejamasis ryžių auginimas, puodininkystė. Prieš šią kultūrą buvoDžiomon laikotarpis (14000–300 m. pr. m. e.). Jajoi laikotarpiu klestėjo sritis nuo pietųKiūšiū iki šiaurėsHonšiu.
Seniausi šio laikotarpio radiniai aptikti šiaurinėje Kiūšiū salos dalyje[2]. Jajoi kultūra greitai išplito į Honšiu salą, kur maišėsi su vietine Džiomon kultūra[3]. Jajoi kultūros puodai buvo paprastai dekoruoti ir padaryti su žiedimo ratu, o Džiomon - su rankomis. Iš bronzos buvo gaminami ceremoniniai varpeliai (Dōtaku),veidrodžiai ir ginklai. I a. pr. m. e. Jajoi valstiečiai pradėjo žemės ūkyje ir gaminant ginklus naudoti geležį.
Jajoi gyventojų skaičiui didėjant atsirado turtingų ir vargšų, visuomenė pradėjo sluoksniuotis. Jie turėjo austus drabužius, gyveno nuolatiniuose kaimuose, kurie buvo pastatyti iš akmens ir medienos. Gyventojai susikrovė turtus pasisavindami žemę ir kaupdami grūdus. Jajoi vadai politiškai manipuliavo bronzos ir kitų objektų prekyba[4]. Tai tapo galima, kai drėkinama ryžių auginimo kultūra išJangdzės žiočių perRiūkiū salas arKorėjos pusiasalį paplito po Pietų Kiniją[1][5]. Dėl ryžių auginimo Japonijoje atsirado sėsli žemės ūkiu besiverčianti visuomenė.
Jajoi ir Džiomon žmonių skeletų palyginimas parodė, kad tie žmonės labai skyrėsi[6]. Džiomon žmonės buvo žemesni, ilgesniais dilbiais, trumpesnėmis kojomis, platesniu tarpuakiu, žemesniu ir platesniu veidu, ryškesniais veido bruožais. Nuo Kofun laikotarpio visi Japonijos skeletai išskyrus ainų šiaurėje ir priešistorinių okinaviečių pietuose[7] panašūs į šiuolaikinių japonų[8].
