Izraelio nuo 1967 m. vykdomanausėdijų (žydų naujakurių) politika okupuotameVakarų Krante sulaukia ne tik propalestinietiškų ir arabiškų organizacijų, tačiau ir Izraelio sąjungininkų kritikos.[20]
Tradiciškai Izraelio istorijos pradžia siejama subibliniais laikais.
Žydai sparčiai pradėjo emigruoti įPalestinąXIX amžiuje, įkūrė tenai kelis žydiškus miestus (taip pat irTel Avivą).
1946 m. pabaigoje, britų bei amerikiečių sudarytos komisijos duomenimis, Palestinoje gyveno 1 269 000 arabų (67,6 %), 608 000 žydų (32,4 %).[21] Dėl imigracijos žydų procentas nuolat augo, į Izraelio teritoriją palestiniečių pabėgėliai sugrįžti neturi teisės.
Jungtinės Tautos1947 metų lapkritį priėmė rezoliuciją Nr. 181, kuria Palestiną padalino, 55 procentus jos skirdami žydams, o 45 procentus –arabams.Jeruzalę jie paskelbė tarptautiniu miestu, kurio neturėtų valdyti nei Izraelis, nei arabai. Palestinos arabai bei aplinkinės arabų valstybės su šiuo padalijimu nesutiko, nes mažumą gyventojų sudarantys žydai turėjo gauti didesnę dalį teritorijos.1948 m.gegužės 14 d. Izraelis paskelbė nepriklausomybę. Kitą dieną po to aplinkinės arabų valstybės paskelbė Izraeliui karą, kurį Izraelis laimėjo ir užėmė dalį žemių, pagalJTO padalijimo planą skirtų arabams, o arabų valstybės okupavoGazos Ruožą (Egiptas) irVakarų Krantą (Jordanija).
1967 metais Izraelis apkaltino arabų valstybes – Egiptą, Siriją, Iraką ir Jordaniją planuojant vėl pulti Izraelį ir sudavė prevencinį smūgį, o po to per šešias dienas sutriuškino priešininkų armijas bei privertė arabų valstybes sutikti su JTO pasiūlytomis paliaubomis. PerŠešių dienų karą Izraelis okupavo dvi teritorijas, niekad nepriklausiusias Anglų Palestinos mandatui –Golano aukštumas (priklausiusiasSirijai) irSinajaus pusiasalį (priklausiusįEgiptui). Šiame kare Izraelis taip pat užėmė ir rytinęJeruzalės dalį. Izraelis laiko ją savo teritorijos dalimi, tačiautarptautinė bendruomenė to nepripažįsta. Vėliau Sinajaus pusiasalis grąžintas Egiptui mainais už Izraelio pripažinimą ir taikos sutartį.
1973 metųJom Kipuro kare Egiptas ir Sirija netikėtai atakavo Izraelį, tuo metu švenčiantįJom Kipurą – vieną svarbiausių religinių žydų švenčių. Puolimas pradžioje buvo sėkmingas, tačiau vėliau Izraelio karinės pajėgos buvo sėkmingai mobilizuotos ir atrėmė ataką. Keršydamos už JAV paramą Izraeliui, naftą eksportuojančios arabų valstybės sumažino, o vėliau ir nutraukė naftos tiekimą JAV bei kitoms Izraelį parėmusioms šalims (1973 metų naftos krizė).
Izraelio valstybės vis dar nepripažįsta dalis valstybių (daugiausiai musulmoniškų), lieka neišspręsti okupuotų teritorijų, žydų naujakurių gyvenviečių jose klausimai. Palestinos savivalda kontroliuoja tik dalį Vakarų Kranto, Gazos Ruožas valdomasHamas judėjimo.
Izraelis yraparlamentinė demokratija suvisuotine rinkimų teise. Parlamento narys, remiamas parlamento daugumos, išrenkamas ministru pirmininku – juo dažniausiai tampa didžiausios partijos pirmininkas. Ministras pirmininkas yra vyriausybės ir ministrų kabineto vadovas.[22]
Izraelio parlamentąKnesetą sudaro 120 narių. Kneseto narystė grindžiama proporcingu politinių partijų atstovavimu,[23] o patekimo į parlamentą slenkstis yra 3,25 %. Toks sąlyginai žemas slenkstis praktiškai lėmė koalicines vyriausybes. Izraelio nausėdijų Vakarų Krante gyventojai turi balso ir balotiravimosi į Knesetą teisę,[24] o po 2015 m. rinkimų net 10 iš 120 (arba 8 %) parlamentarų buvo naujakuriai.[25] Parlamento rinkimai numatomi kas ketverius metus, tačiau nestabilios koalicijos arba Kneseto balsavimas dėl nepasitikėjimo gali paleisti vyriausybę anksčiau.[26] Izraelio arabų interesams atstovauja arabų partijos, taip pat dalyvaujančios rinkimuose. Pirmoji arabų vadovaujama partija buvo įkurta 1988 m., o pagrindinis arabų blokas, Jungtinis sąrašas, gauna apie 10 % vietų parlamente.[27]
2023 m. Izraelis išlieka viena iš penkių pasaulio valstybių, neturinčių rašytinėskonstitucijos. Nerašytinę konstituciją atstoja pagrindiniai Izraelio įstatymai. Juose Izraelis apibrėžiamas kaip žydų ir demokratinė valstybė bei kaip žydų tautos tautinė valstybė.[14] 2003 m. Knesetas, remdamasis šiais įstatymais, pradėjo rengti oficialią šalies konstituciją.[28]
Izraelio prezidentas yra valstybės vadovas, turintis ribotas ir daugiausia ceremonines pareigas.[29]
Izraelyjevalstybinės religijos nėra,[30] tačiau valstybės kaip „žydiškos ir demokratinės“ apibrėžimas saisto ją sujudaizmu ir sudaro prielaidas konfliktams tarp civilinės teisės ir religinės teisės. Funkcionuojantis politinis pliuralizmas išlaiko pusiausvyrą tarp valstybės ir religijos iš esmės tokią, kokia buvoBritanijos mandato metu.[31]
2018 m. liepos 19 d. Knesetas priėmė pagrindinį įstatymą, pagal kurį Izraelio valstybė iš esmės apibūdinama kaip „tautinė žydų tautos valstybė“, hebrajų kalba įvardinama oficialiąja kalba, o arabų kalbai suteikiamas „ypatingas statusas“. Tas pats įstatymo projektas suteikia žydams unikalią nacionalinio apsisprendimo teisę, o žydų gyvenviečių plėtrą šalyje vertina kaip „nacionalinį interesą“, įgalinantį vyriausybę „imtis veiksmų šį interesą skatinti, plėtoti ir įgyvendinti“.[32]
Iš šiaurės į pietus šalis ištįsusi per 470 km, plačiausia šalies vieta yra 135 km, siauriausia tik 15 km. Nors Izraelis yra nedidelė šalis, tačiau joje yra net keletas klimato zonų.
Izraelis laikomas pažangiausiaVakarų Azijos irArtimųjų Rytų šalimi ekonominės ir pramonės plėtros požiūriu.[33][34] 2023 m.TVF skaičiavimais, IzraelioBVP siekė 564 milijardus dolerių, oBVP vienam gyventojui – 58 270, t. y., maždaug dvigubai aukštesnis nei Lietuvos ir panašus į kitas labai išsivysčiusias ir turtingas valstybes.[35] Gera švietimo kokybė Izraelio universitetuose ir daug motyvuotų bei išsilavinusių gyventojų lėmė šalies aukštųjų technologijų bumą ir sparčią ekonomikos plėtrą.[36] 2010 m. šalis įstojo įEBPO.Pasaulio ekonomikos forumo sudarytame Pasaulio konkurencingumo ataskaitoje šalis užima 20 vietą,[37] oPasaulio bankoGeriausių verslui pasaulio šalių sąraše – 35 vietą.[38] Izraelis taip pat užėmė penktą vietą pasaulyje pagal aukštos kvalifikacijos darbuotojų dalį. Šie Izraelio ekonominiai duomenys apima ekonominę Izraelio teritoriją, įskaitant Golano aukštumas, Rytų Jeruzalę ir Izraelio gyvenvietesVakarų Krante.
2022 m. gruodžio 31 d. Izraelyje gyveno 9,66 mln. gyventojų: 73,6 % iš jų – žydai, 21,1 % – arabai ir 4,8 % – ne arabai krikščionys ir gyventojai, nenurodę religijos.[39] Šalyje taip pat gyvenačerkesų,rusų ir kitų tautinių mažumų. Tarp žydų 35 % – pirmos kartos imigrantai, apie 1,1 mln. – emigrantai iš buvusiosTarybų Sąjungos.
Šalyje taip pat yra apie 166 0000-230 000 užsienio darbininkų ir nelegalių gyventojų.[40] Anot 2016 m.EBPO skaičiavimų, Izraelio gyventojų gyvenimo trukmė yra 82,5 m., 6-a pagal ilgumą visame pasaulyje.[41] Gan didelis atotrūkis tarp Izraelio žydų ir Izraelio arabų gyvenimo trukmės – pastarieji gyvena vidutiniškai 3-4 m. trumpiau,[42][43] tačiau vis tiek ilgiau nei bet kurioje kitoje arabų ar musulmoniškoje valstybėje.[44][45]
Izraelis yra užmezgęs diplomatinius santykius su 164JTO narėmis, taip patŠventuoju Sostu,Kosovu,Kuko salomis irNiuje. 2021 m. lapkričio duomenimis, Izraelis užsienio valstybėse yra įsteigęs 82 ambasadas (įskaitant biurą ryšiams suTaivanu), 22 generalinius konsulatus ir dvi atstovaujamąsias misijas.[46] Dauguma šalių, su kuriomis Izraelis nėra užmezgęs diplomatinių santykių, yra musulmoniškos valstybės.[47] Pvz., tik šešios iš 22Arabų Lygos valstybių yra normalizavusios santykius su Izraeliu.
Diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos ir Izraelio užmegzti1992 m.sausio 8 d. Izraelis pripažino Lietuvos nepriklausomybę1991 m.rugsėjo 4 d. ir buvo tarp pirmesnių tai padariusių ne Europoje esančių valstybių.
Lietuva savo šalies ambasadą turiTel Avive, taip pat garbės konsulatus Herclijoje bei Ramat Gane, tuo tarpuVilniuje yra įsteigta Izraelio Valstybės ambasada. Izraelyje gyvena didelė dalis litvakų kilmės gyventojų. 2002 m. Lietuvos eksportas į Izraelį sudarė 7,8 mln. JAV dolerių arba 0,15 % bendrojo Lietuvos eksporto, o 2021 m. mastai išaugo iki 75 mln. eurų.[48]
Gyventojų įvairovė šalyje suformavo įvairialypę Izraelio kultūrą – žydai iš išeivijos bendruomenių visame pasaulyje atsinešė savo kultūrines ir religines tradicijas, jas suliedami į bendrą kultūrinį katilą.[49] Daugelyje kultūros sferų, tokių kaip, architektūra, muzika ir virtuvė, juntama arabų įtaka.[50] Izraelis yra vienintelė šalis pasaulyje, kurioje gyvenimas reguliuojamas pagalhebrajų kalendorių. Darbo ir mokinių atostogos nustatomos pagal žydų šventes, o oficiali poilsio diena yra šeštadienis (šabas).[51]
↑„Czech Republic announces it recognizes West Jerusalem as Israel's capital“.Jerusalem Post. 2017-12-06. Nuoroda tikrinta2017-12-06. „The Czech Republic currently, before the peace between Israel and Palestine is signed, recognizes Jerusalem to be in fact the capital of Israel in the borders of the demarcation line from 1967." The Ministry also said that it would only consider relocating its embassy based on "results of negotiations.“
↑Education at a Glance: Israel (Ataskaita). Organisation for Economic Co-operation and Development. 2016-09-15. Suarchyvuotasoriginalas 2017-11-10. Nuoroda tikrinta2017-01-18.
↑Charbit, Denis (2014). „Israel's Self-Restrained Secularism from the 1947 Status Quo Letter to the Present“. Rinkinyje: Berlinerblau, Jacques; Fainberg, Sarah; Nou, Aurora (red.).Secularism on the Edge: Rethinking Church-State Relations in the United States, France, and Israel. New York: Palgrave Macmillan. pp. 167–169.ISBN978-1-137-38115-6.
↑Adriana Kemp, „Labour migration and racialisation: labour market mechanisms and labour migration control policies in Israel“,Social Identities 10:2, 267–292, 2004
↑Dov Chernichovsky, Bishara Bisharat, Liora Bowers, Aviv Brill, and Chen Sharony,„The Health of the Arab Israeli Population“. Taub Center for Social Policy Studies in Israel December 2017 pp.1–50, 13 (2015)
.svg)
.jpg)
